Triukšmas. Cypimas. Ir nesustabdomas ūžesys. Tai ir dar daug visokio panašaus šias pastarąsias dienas buvo mano galvoje, mintyse ir niekaip nedingo iš klausos organų (ką jau bekalbėt apie visus kitus likusius). Šiaip ar taip atėjus antradieniui kai viskas daugiau mažiau aprimo ir susigulėjo, pagaliau galima atsisėsti į fotelį, užsileisti kokio nors reliatyviai ramaus garso, atsipalaiduoti ir sukurpti daugiau mažiau ne tik sau, bet ir Tau, Mielas ir Brangus Skaitytojau, suprantamą CMD atsiliepimą apie Nordic Audio Modern @ Vault, Vilnius.

Ir kaip dabar suvokiu, lengvai leisdamas šokoladinį kaljano dūmą pro kairįjį lupų kamputį, neapsilankyti šiame renginyje būtų buvę kone daugiau nei neatleistina ar nedovanotina. Neatleistina, nes tokios muzikos, tokios koncepcijos ir tokio lygio renginių ar tiksliau renginio Lietuvoje laukti reikia tarsi kokios didelės šventės, kuri įvyksta vos kartą metuose. Nedovanotina, nes CMD būdamas brandaus amžiaus jaunuolis ir nuo vaikystės klausantis be ELO, net, ir "Merzbow", dar nebuvo apsilankęs nei viename, pogrindinės organizacijos "Autarkeia" organizuotame renginyje ir netgi legendiniame klube "Vault"! Tad kaip matote apsilankyti TEN priežasčių buvo daugiau nei viena. Jos sugriovė bet kokias abejones ir spjovė anądien dangui tiesiai į lietų.

O lietus drėbė smagiai. Ne tik hometown'e, bet ir amžinojoje sostinėje. Vos atvykęs, susitinku su bendraminčiu ir nutarę, kad oras ne tas žodis koks "paliotnas", o netgi ir visai "smagiai darkambientinis", patraukiame artimiausio bankomato/parduotuvės/taxi link. Taxistas matydamas mus permirkusius, už keletą kilometrų iš mūsų be didesnių kompromisų nugręžia dešimtinę ir duobėmis tiesiai per aplinkui pristato į legendinį bunkerį pavadinimu "Vault".

Pirmas įspūdis pamačius raudonai šviečiantį užrašą - EINA SAU! Ir žmones su "kamufliažkėm" - eina sau! Ir kitoj kelio pusėj parduotuvėlę su pilnu šaldytuvu ir šašlykais - eina sau! Bet pažiūrėjęs į laikrodį su skaičiais 7.30, ilgiau nesidairius, jau netrukus už kampo į skrandį stumiam pagal ciferblatą "Kalnapilinį". Tradicinė "Čepkelinė" bazuojasi tradiciškai, tad žinant / girdėjus apie "Vault" apsaugą, kolegos prašau neskubėti einant pro įėjimą, "kad pamatyt ką jie su rankomis daro". Man sutikus ir užsikalbėjus su pažystama, tas praslenka nemirktelėjus, tad man belieka eit " aklai ir na šaram". O apsauginio rankų būta miklių. Ypač tai pasijautė kai jos pradėjo slysti žemyn... ir žemyn... ir VIS ŽEMYN... CMD akimirkai pasijautė snieguole - tokia betirpstančia ir tokia balta balta. Tačiau viskas pasibaigia GERAI ir PRASIDEDA... Taip, NORDIC AUDIO MODERN. "Vault'e", look who's here!

Įėjus, apsidairius, apšilus, apsiuosčius - stojame per vidurį kol kas ne gausaus "dalyvių" rato ir jau netrukus prie pulto palinksta atlikėjas iš Amerikos Burn Ward. Jėzau gi... Paprastas, švelnių veido bruožų berniokas savo apsirengimu bei šukuosena tikrai neprimenantis pikto ir nuožmaus harsh-noiser'io. Savo pasirodymą jis pradėjo cypiančias, pulsuojančiais, aukštų dažnių garsais, kurie, po to iššaudavo į čaižius ir aštrius triukšmo proveržius "pagardintus" pačio atlikėjo destrukciniais klyksmais. Staiga nutraukdavęs, bet kokį garsą, tyloje jis išeidavo pasivaikščioti tarp publikos ir po akimirkos grįžęs tęsdavo savo "pragarišką darbą". "Death metal!" - kažkas šūktelėjo pasibaigus jo trumpam, bet super efektingam ir kaip reikiant įkaitinusiam pasirodymui.

Akimirka atgaivos, kol derinama / jungiama aparatūra ir po keleto minučių visų akys šį kart nukrypsta į du kaukėtuosius svečius iš Švedijos pasivadinusius - "Alfarmania". Šie vaikinai unikalūs tuo, jog sukuria savo "purviną sound'ą" tokiomis pačiomis purvinomis / primityviomis priemonėmis, nenaudodami kompiuterių ar panašiai. Tai gali būti šnypščiančios analoginės kasetės arba tokie "instrumentai" kaip skarda ir kibiras su prikrautais varžtais ir kitokiais gelžgaliais, kas buvo naudojama per pasirodymą. Tamsus, sunkus ir depresyvus post-mortem pagardintas noise'o, keliamo daužant kibirą (su pajungtu mikrofonu) į skardą, sukūrė unikalią atmosferą ir patyrimą. Ypač kai nuo beprotiškai šėlstančių atlikėjų bazuojiesi per rankos atstumą.

Trečias ir paskutinis iki didžiosios pertraukos pasirodęs atlikėjas, buvo amerikietis pasivadinęs dviprasmišku pavadinimu "Fire In The Head". Iš pradžių šį pavadinimą kažkodėl verčiau - "šūvis į galvą", tačiau, vėliau, kai nugvelbiau iš McKaro, pardavinėjančio atributiką, nemokamus "FITH" ženkliukus, kur pavaizduota liepsna, supratau, kad čia turbūt derėtų versti "liepsna galvoje" ar panašiai. Šiaip ar taip, kaip išversi, taip nepagadinsi, tiktų šiuo atveju, manau. Nes tai kas dėjosi per "FITH" pasirodymą, buvo galima lyginti ir su karšta liepsna ir su žudančiais šūviais. Michael Page šėliojimas ir klasikinės pogo grumtynės kartu su juo bei visais kitais "aktyvistais", leido CMD prisiminti geriausius lankytus metalo koncertus ir patirti neišdildomą katarsį grojant death industrial, power elektronics ir etc mišiniui.

PAGALIAU PERTRAUKA. Po tokio šturmo ir breinstormo jos, na, jei ne mirtinai, tai bent jau tikrai reikėjo ne tik man, bet ir daugeliui kitų, ką, ko gero, labai tiksliai ir sumaniai apgalvojo renginio organizatoriai. Pasirinkimas kaip praleisti ją buvo netgi ganėtinai platus; likti "Vault'e" ir per video projekciją stebėti pirmojo "NAM'o" vaizdo įrašą, eiti tuštinti kitoje kelio pusėje esančią parduotuvę arba traukti link centro, taip kažkiek pakeičiant aplinką. Kompanija, kurią sudarė 6 asmenys, po ilgų dvejonių galiausiai nutarė pasirinkti paskutinį variantą ir pėstute traukti link centro. Reikia gi prasbezdėt.

Geras pusvalandis ir mes jau Pilies gatvėje. Kadangi beveik visi buvo daugiau mažiau išalkę, tačiau neturėjome laiko normaliai vakarienei, lendame į "Čeburėkinę". Ten kiekvienas užsisakęs po skirtingą čebureką dalinasi įspūdžiais ir kitais vakaro mentaliniais ištekliais. Netikėtai į "kaboką" užeina grupelė simpatingų, kažkur matytų N-16 mergaičių ir CMD, atsiminęs "chek in: may 12," kukliai nuleidžia galvą.

Grįžtame prie "Vault'o" kažkiek po vienuoliktos ir Tauro "Tradicinio" pagalba šiek tiek atstatę alkoholio pusiausvyrą organizme lendame klausyti Section B. Ką gi, pirmą kart tą vakarą išvydau kiek neįprastą viso festivalio kontekste žvelgiant, tačiau įprastą kitur reiškinį - grojimą iš laptop'o. Prieš tai ir po to visi kiti groję atlikėjai kompiuterio nenaudojo, kas vizualiai buvo tikrai kontrastinga. Na, bet kalbant muzikaliai, techniškasis vokiečių power'is su dviem vokalistais, pakaitomis skanduojančiais apie karą, karą ir dar kartą karą, suėjo neblogai. "Taika yra tik iliuzija, mes pasmerkti kariauti ir gimę tam, kad vergauti..." - atakavo publiką jie.

AIT! - buvo linksniuojama internetinėse diskusijose. AIT! - vienas kitą aną vakarą dauguma sveikino. AIT! - ėjo iš lūpų į lūpas. Man kaip per daug apie Industrial subkultūrą nežinančiam, atrodė, jog čia koks a la Aphex Twin'as atvažiavo. Tad tai buvo pirmas "NAM'o" atlikėjas, kurio pasirodymą pradėjau klausyt su šiokiu tokiu išankstiniu įspūdžiu. Ir ką gi, kaip tas Neo-cabaret atrodo? O viskas daug ramiau, daug atmosferiškiau, mažiau ekspresijos, kažkokių proveržių. Sodrus garsas, prislopintas ramus vokalas... ir ypatingas vaizdas, kalbant tiek apie video projekcijas, tiek apie pačio atlikėjo išvaizdą / apsirengimą (nu gi nebūtų Italas :)). "Kitoniška." - kontekstuliai tada įvertinau AIT! pasirodymą.

Na ir galiausiai paskutiniai, kuriuos aš paklausiau iki nulūžau ant fotelių - "Survival Unit". Pirmas vaizdas vizualiai; scenoje šeimyninis duetas - tėvas ir sūnus. Tėvas už aparatūros, o sūnus už mikrofono. Taip atrodė dėl plika akimi aiškiai matomo amžiaus skirtumo. Na, bet "SU" iš tikro yra vieno žmogaus - Kristian Olsson (to jaunojo) projektas arba netgi kaip buvo išsireikšta - vieno žmogaus armija prieš visą vakarų civilizaciją, jos "iškrypusią" kultūrą ir "supuvusias" vertybes. "Gerai, kad mes Lietuviai esame truputį labiau rytuose" - tada galvojau aš. Ir tai užvirė... Pyktis, tamsi energija, jėga, ekspresyvumas, chaosas ir harmonija - visa tai galima buvo pajusti tiek ausimis, tiek akimis, tiek savo kailiu. Natūralus atlikimas ir nuoširdus bendravimas iš atlikėjo, nesutramdomas pogo ir siautulys iš publikos. Velniška atmosfera, kurią dar labiau įkaitino po pusvalandžio dingusi elektra, palikusi visus kuriam laikui klausyti tamsiausius garsus tamsioje erdvėje. Įsijautęs atlikėjas šaukė, klykė, siautė kartu su publika ir netgi CMD davė mikrofoną, išstaugti kartu su juo šūkį panašų į: "RRRHHAAAAAHHH!" Kolosalus pasirodymas!

Pasibaigus toreodoriškam "SU" atlikimui, CMD pamaitinęs sielą, nutarė atiduoti mažą duoklę ir kūnui, t.y. truputį prisėsti. Na prisėdau, tai prie to pačio reik ir truputį prigulti, logiškai masčiau. Tik truputį. "Ė, žmogau, kelkis - viskas baigėsi, rytas." - pažadino mane kažkas apie 5 valandą kaip čvieką. Išėjus iš tamsaus bunkerio pasitiko skaisti šviesa ir aš su ūžiančia galva, padedant inercijos ir tvermės dėsniui, atkulniavau iki centro, kur sukimšau picą, o po to iki stoties, kur sulaukęs pirmo autobuso parsikračiau namo. Gerai, kad vairuotojas pažadino.

Tad bepučiant šokoladinį kaljano dūmą, galima apibendrintai teigti, kad tai buvo ko ne vienas geriausių meto renginių ir apskritai kalbant, vienas įdomiausių patyrimų ever. Ko gero pirmą kartą muzika, ar kaip, kažkas vaizdžiai išsireiškė - "garsų simfonija", buvo klausoma viskuo. Pradedant klasikiniu deriniu; ausys/rankos/kojos, baigiant "industriniu"; akys/blakstienos/ ir visi kiti piestu stovintys plaukai. O kur dar abu galvos pusrutuliai bei skrandis su visu jo turiniu :) ... Šiaip ar taip laimei viskas liko savo vietoje ir viskas baigėsi gražiai, ir laimingai :) Būtinai dalyvausiu ir kitąmet.

Laikykis, Autarkeia!