"Heineken Open'er"... Jau, atrodytų, lenda iš burnos kaip keiksmažodis, nes net ketvirtas per tiek pat metų. Po pirmų dviejų pasakiau: "OK, buvo cool, noriu dabar į Glatonsbury, Roskilde arba Rock Werchter". Po nelaukto trečio keikiausi tiek būdamas ten, tiek po jo ir dar ilgiau. Tačiau krizė ir dvasinė būsena garantavo ir ketvirtą, po kurio irgi keikiausi (tik šįkart maždaug taip: "aina *KRIU* kaip buvo *KRIU*"). Taigi vėl Heinekenas, toks pat geras (o gal ir geresnis) nei pirmas, bei, kaip matote, flashbackas, o ne straipsnis. Nusiteik, skaitytojau, nebe praeitametės muzikinės analizės tipo rašliavai, o mano sąmonės tekstinio srauto suvokimui.

Na ką, seniai jau kokį flash'ą ir beskaitėt, m? Prieš rašydama kaip tik pasižiūrėjau, kad paskutinysis buvo tik balandžio mėnesį, o tai, kita vertus, gal ir nieko keista... Visų pirma todėl, kad vasarą užderėjo apsčiai renginių sukvietusių didžiąją dalį nuolatinės lietuviškų renginių publikos (kam pasakoti apie tai, ką jau visi ir taip žino), o antra, tokių emocijų bangą palikusių renginių, kurie būtų privertę rašyti, išties buvo mažokai (pasirodo, dar turiu šiek tiek gailesčio likučių, kurie sustabdė nuo rašymo apie šių metų blogiausius, nors, lažinuosi, būtų buvę tikrai juokinga).

...Kažkada senais, bet atmenamais laikais, aš būdamas vaikas, užrašiau šią firminę "Utenos Penktos Vidurinės" mokyklos frazę ant suolo. Tada dar nepardavinėjo markerių, o ir flomasteriai buvo tikra retenybė, tad žygdarbis buvo atliktas šratinuku, su pakeičiama šerdele, kuris tėvų buvo nupirktas, už nepamenu kiek vagnorkių. Į madą dabar grįžtantys ilgi kirpčiai, tada buvo būtinybė, o jei ne - tavo galvą turėdavo puošti "bliudelis". Jei netyčia ir to nebūdavo - firminės "Charlotte Hornets" kepurės ne tik gelbėdavo padėtį, bet netgi paversdavo tave gatvės, kvartalo, mokyklos ar netgi viso miestelio žvaigžde. Apie lenarus, "Reebok" kedus ir prie diržo pririštas skareles gal nebepradėsiu... Aha "SEL". Ir jie klube "Helios" vežė net be "Shell".

"Gerti šampę prie televizoriaus ekrano naujųjų metų naktį nėra beviltiškas variantas, bet ir tikrai ne pats geriausias. Sutikti naujuosius miesto centrinėje aikštėje - irgi nėra blogai, bet jei kažkas pataikys iš "bombioškės"?!", - vis svarstė mano kaimynės priešpaskutinią 2008-ųjų metų dieną, apie tai ką veiks gruodžio 31 - osios naktį. Aš piktdžiugiškai šypsojausi, nes jau žinojau, kad senųjų ir naujųjų metų sankirtos pažymėti plauksiu į Nidą! Be Beno, bet su būriu linksmai nusiteikusių reiverių.

Dar ne Naujakas, bet jau ir nebe Kalėdos - tokia tarpinė būsena buvo užplūdusi, manau, ne vieną, tą šventišką, Gruodžio 27 - tąją, dieną. Ne naujokas, bet dar ir ne kledaras - tokia buvo maniškė savijauta. Ech! Paprastai kalbant, nežinojau kaip jaustis. Ar kaip ant ledo? Ar kaip ant stygos tarp dangoraižių? ar kaip dovanai po eglute? Pamaniau - geriausia yra šokti. Ir net nebūtinai tuo šuoliu tu pasieki dangų, nes kartais, juk pakanka, užsimerkti ir jausti kaip sukasi ratu tavo laimės laivas, grojant Jurgeliui Meistreliui, ar kokiam kitam dydžėjui. Plius istorija - nemėgsta kartotis.

Vienas iš daugybės Naujiesiems Metams atšvęsti skirtų vakarėlių buvo Balto Bato kompanijos suorganizuotos "Laidotuvės". Intriguojantis pavadinimas lėmė ir visą vakarėlio temą. Šventė vyko Vilniaus centre neseniai atsidariusios "Le Boheme" vyninės patalpose.

Tokią žiemą kaip ši, kuomet, tai prisninga per valandą pusę metro sniego, tai saulė šildo kaip pavasarį, tai lyja, kaip gūdžiais rudeniniais vakarais, jautiesi neypatingai prognozuojamas ir nuspėjamas. Pats sau. Tad norom nenorom tenka ieškoti to kas tave subalansuotu ir pastatytų į vietą. Nuėjęs į tūsą, negali pasakyt ar dydžėjus sugros gerai ar bus geras vaibas. Nuėjęs į koncertą nežinai ar išgirsi konkrečiai savo mylimus gabalus, ar bus geras garsas. Nuėjęs į "Dangaus" reivus praktiškai gali būt užtikrintas, kad visada gausi, tam momentui, būtent tai ko reikia. O svetimi gimtadieniai, kaip ir vestuvės - man visada patiko.

Deguonis (iš graikų kalbos "oxys" (rūgštis, pažodžiui - "aštrus") ir -genus (gamintojas, pažodžiui - Kūrėjas) yra elementas, kurio atominis skaičius yra "8", o atstovaujantis simbolis - "O". Jis įeina į Tlenowce grupę periodinėje lentelėje, ir yra labai reaktyvus elementas, kuris lengvai formuoja junginius su beveik visais kitais cheminiais elementais. Esant įprastinei temperatūrai ir slėgiui, deguonis jungiasi su forma dioxygen ir yra bespalvis, bekvapis, beskonis. Deguonis yra trečias labiausiai paplitęs elementas visatoje po vandenilio bei helio ir yra labiausiai paplitęs elementas Žemėje iki plutos.

“Hello-vynas ar Hello-vyras?” – klausiu tokios mergaitės iš interneto, kurią ne tik sapnuodamas kekšyte vadinu... Sako ji – „gerai būtų abu ir iš karto“. Tada jai primenu, kad dabar, artėjant žiemai, kaip niekad populiaru vartoti „trys viename“ ir ji savaime suprantama pasitaiso – „rimtas gi, koksą prie tų dviejų pamiršau“. Ėch, tos nepakartojamosios vilnietės... Ir sudainavęs, „Ar mum lemta būti kartu, ar mum lemta dalintis jausmais“, išgirstu TĄ PATĮ atsakymą, ko pasėkoje, išsiruošiu į Rygą, į „Múm“ koncertą @ Sapnų Fabrika.

Šokis yra lyg vanduo: jis teka, juda, stovi, krenta, kapsi. Jis hipnotizuojančiai tyvuliuoja, raminančiai banguoja, audringai ošia bei gaivalingai burbuliuoja. Jis sukasi verpetais - įtraukdamas ir paskandindamas, šokyje kaip ir vandenyje galima atrasti gyvybę arba jame numirti. Saulės šviesoje jis sutviska visomis spalvomis, tačiau tamsoje gali būt juodas, niūrus ir netgi baugus. Bet kokiu atveju, visų pirma tai - judesys, tai - aistra, tai - mintis, tai - gyvybė. Gal todėl aš jau penktą sykį apsilankiau 18 - tąjį kartą "Auros" rengiamame Tarptautiniame Modernaus Šokio Festivalyje, kuris vyko Klaipėdoje-Kaune-Vilniuje.