Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 152 svečiai
Temos


Festiruduo: Gaida

„Gaida“ – bene įdomiausias rudenį Lietuvoje vykstantis Festivalis. Ir ne tik dėl to, kad neaišku, ar jis turi padoresnių konkurentų, – juk stebėti smuikais grojamą ambient ar muziką išgaunamą elektros lemputėmis iš tikrųjų yra įdomu. Šis festivalis kažkiek panašus į pavasarinę „Garso galeriją“ – tik čia daugiau akademinių reikalų ir santykių su orkestrais bei ansambliais.

Trečiadienio, spalio 26, vakaras

Festivaliui įpusėjus likimas mane nubloškia į „Gaida ensemble“ pasirodymą. Kaip jau minėjau – festivaliui įpusėjus, nes pačią pradžią pražiopsojau, o vėliau buvo ir kitų trukdžių. Taigi, veiksmas vyksta ŠMC, čia vėsu, akys skverbia malonią prieblandą ir aukščiau kilstelėtą estetišką sceną. Tikrai estetišką – net ir į tuščią ją malonu žiūrėti. Bet štai ateina pranešėja, primena visiems apie vakaro pramogas ir į sceną pakviečia atlikėjus.

Atlikėjai nusiteikę rimtai, tad iškart griebia Thiery de Mey sukurtą „Habanerą“ už ragų. Kūrinys ritmiškas, kupinas įtampos ir veiksmo. Cikliškos pianino kilpos neleidžia atsipalaiduoti, o kintančios melodijos išlaiko dėmesį – tad nors atrodo, jog kūrinys skamba veik amžinybę, jis neprailgsta. Toliau – Alvin Lucier „Navigations“ – kosminis drone‘inis ambientas, grojamas keturiais smuikais be jokių modernių elektroninių semplerių ar efektų blokų. Autorius mena Omegos navigacinės sistemos garsus jonosferoje, klausytojai – elektrinio pjūklo džergžgesį, bet kad kūrinys išneša, tai jau niekas nepaneigs. Vos kintančių tonų (rodos, kad tik keturios natos buvo panaudotos) monotonija nugramzdina kažkur tarp snaudulio, meditacijos ir budrumo – patirti tokioje būsenoje gali daug.

Remigijaus Merkelio, „Gaidos“ kuratoriaus, „Genus (išnykusi gentis)“ ir Mindaugo Urbaičio „Varom, sutartines, varom“ buvo atliekami kartu su sutartinių giedotojomis „Trys keturiose“. Tik pastarasis kūrinys labiau erzino, nei džiugino, o kuratoriaus darbas paliko labai gerą įspūdį – vientiso, išdirbto ir įtraukiančio kūrinio.

Tačiau pats įspūdingiausias vakaro kūrinys – „Coming Together“, parašytas Frederick Rzewskio. Minimalistiškai maksimalistinis, kaip pasakytų visokie akademiški festivalio lankytojai. Ale natų mažai, o įspūdžio daug. Vokalistas skaito viename JAV kalėjimų per riaušes nudurto kalinio laiško ištraukas – iš pradžių ramiai, po to vis aršiau, aršiau, garsiau, riksmiau. Ir nors garsai tie patys, o ciklas apsisuka bent kelioliką kartų, kūrinio įtampa banguoja, o viskas baigiasi pasakiška kulminacija. Žiūrovai, ar bent jau vienas žiūrovas, sėdi įsitempęs, bando tiksliai išgirsti žodžius ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Rašydamas šį straipsnį paklausiau bent keletą šio kūrinio versijų youtube ir galiu pasakyti, kad lietuviškoji buvo įtikinamiausia. Nors vokalistas ir jaudinosi bei maišė skiemenis, jo išraiškingumo negali pralenkti net ši erotiško balso savininkė. Beje, šis kūrinys ypatingas dėl tam tikrų struktūrinių savybių (nerašysiu visko, nes per daug), dėl kurių jis kaskart skamba vis kitaip. Rimtai – fiziškai garsiškai kitaip. Rzewskis padirbėjo iš peties.

Taigi, šis pasakiškas ir lengvai klausomas kūrinys atpirko net ir visišką niekalą, minėti neverto veikėjo sukurtą „Modern Kaufhaus“, neturintį jokios prasmės jokiam žmogui, observatorijoje nepraleidusiam bent trečdalio gyvenimo. Nes tiek praleidęs jis ten kažkur įžiūrės tonų, tercijų ir velniažinkokių intervalų subtiliai pasiektą pseudodermę tarp atsitiktinių pianino ir smuiko sąskambių, kurie kūrinyje atsirado katinui netyčiom nuvertus rašalinę ir užtėškus porą lašų ant sąsiuvinio su penkline, kuriuos apsvaigęs kompozitorius interpretavo kaip natas. Aš žinau, žinau, kad eidamas į tuos modernios muzikos festivalius nuolat susiduriu ir susidursiu su panašiu šlamštu, bet tai turbūt ir yra ta kaina už naujus potyrius ir atradimus.

Trečiadienio vėlesnis vakaras

Light_Bulb_Music_in_Perf


Michael Vorfeld – tai toks gerai nurautas vokietis, šiandienai pasiruošęs stalelį, daugybę elektros lempučių, mikšerį ir daug mikrofonų bei jungiklių. Viso garso, kurį aš girdėsiu po keliolikos minučių, šaltinis – elektros lemputės. Juk kiekviena jų skamba kitaip. Dieną vykusioje spaudos konferencijoje vokietis pasakojo apie tai, kaip čia viskas analogiška ir tikra, bei apie tai, kaip kartą jis bandė daryti panašų vizualinį pasirodymą be muzikos Kelne. Liaudis, nors ir buvo pakankamai intelektuali ir pasikausčiusi panašiuose reikaluose, jo pasirodymo nesuprato. Aš juk sakiau, kad tai gerokai nurautas vokietis?

Esu matęs ir girdėjęs galybę pasirodymų, kurių akcentu būdavo nekasdieniškai išgaunamas garsas. Tai radijo bangos, tai šviesai jautrus paviršius, tai parkerio plunksna, tai visokie sudėtingi, fizikų sumeistrauti įrenginiai, tai dar kas. Ir dažniausiai tai būdavo abstraktus noise ar ambient. Na, kažkas į tą pusę. Michaelio elektros lemputės – kitas reikalas. Vokietukas smogia lyg tiesiai iš Berlyno techno rūsių išlipęs, vaišina stipriu bosu, malonia ritmika, egzotiškais skambesiais ir kerinčia vaizdo-garso derme. Visą laiką šypsausi, džiaugiuosi, klajoju mintyse ir kaifuoju nuo kiekvienos akimirkos, kiekvieno garso, kiekvieno lempučių blykstelėjimo. O kur dar legendinės oranžinės lempos – apie šias, deja, nepapasakosi – supras tik ten buvę.

Glühlampenmusik_Tischdetail

Penktadienio, spalio 28, vakaras

Šiandien esu nusiteikęs išgirsti nuostabų prancūzų ansamblį „2e2m”– labai pripažintą, išgirtą ir visaip kitaip šaunų. Na, bent atrodo jis ganėtinai rimtai ir dailiai. Ypač smuikininkė – turbūt pusė salėje buvusių vyriškių pavydi tiems, kas sėdi pirmosiose eilėse, kairėje pusėje. Būtent ten buvo nukreiptas kelių nesiekiantis smuikininkės sijonėlis. Bet gana lyrinių nukrypimų, metas grįžti prie garsų. O šie, deja, ne tokie žavūs.

Štai, paimkime kompozitorių Iannis Xenakis. Jis toks pripažintas, kad jo kūrybai skirtas netgi visas šių metų festivalis – didžiojoje dalyje koncertų buvo bent po vieną kūrinį šio kompozitoriaus garbei. Šiandien girdžiu mistiškai skambantį „Morsima Amorsima“. Suprask, likimas, kylantis ne iš likimo. Gilu, gilu. Dar giliau yra su kūrinio gamyba... Nuo 1956 iki 1962jis buvo ne kartą perrašytas. Kas čia blogo? Ogi tai, kad „kaip spėjama“, kompozicija yra stochastinė (mandras žodis iš programėlės, reiškiantis – „atsitiktinė, sugeneruota kompiuterio“). Tai kokio kūrinio tu gali tikėtis iš atsitiktinai kompiuterio sugeneruotų natų? Suknisto. Tokį ir gaunu. Sunku suprasti, kodėl jis išliko.

Jeigu trečiadienį tarp panašios velniavos buvo ir dailaus skambesio oazių, šiandien tokių nėra. Visi kūriniai balansuoja ties eksperimentiškumu, o dažniausiai jį ir peržengia. Kai eksperimento tikslu patampa pats eksperimento procesas, neišdirbtas, neišbaigtas ir tik tiriantis „kas čia bus, jei aš padarysiu taip“, – smagu tik jo autoriui. Nes nei alaus buteliais grojamas „Rudens Koncertino“, nei dailiai aprašytas „traktas“, kuriame instrumentai „tarsi mėgina pademonstruoti savo išskirtinumą, prasibrauti pro tankią ir galingą globalią girdimosios informacijos uždangą“ sielos nedžiugina. Tikrai. Patikėkit, nei ta uždanga, nei alaus buteliai, nei prievartaujamas smuikas ausų neglosto, čakrų neatveria ir dvasios nepravalo. „2e2m” repertuaras skirtas tikrai ne man – ir nežinau, kada aš jam pribręsiu.

Penktadienio vėlesnis vakaras

Skubiai užkandžiauju ŠMC kavinėje, kur groti ruošiasi Kill My Disco ir Billy Kristal, skanauju ir nekantrauju išvysti „ReMix | ReMax“ dviejų dalių programą. „ReMax“ – grojama ne gyvai. Tai iš anksto Egidijos Medekšaitės sumaksimalizuoti kūriniai, kuriems skambant rodomos irgi iš anksto sukurtos Luko Miceikos projekcijos. Kad niekas nesiskųstų koncertu, kuriame leidžiami įrašai ir nėra nieko gyvo, autoriai dar konferencijos metu paaiškino, jog visas kūrinys toks sudėtingas, kad gyvai derinti vaizdą ir garsą būtų tiesiog neįmanoma. Patikėjau, atrodė žmonės pakankamai nuoširdūs. Prisiminimai baigiasi, sumuštinis taipogi, tad lipu laiptais į koncerto salę.

Siena, ant kurios bus rodomos projekcijos nusagstyta mažučiais žiburėliais – tik po keleto sekundžių suvokiu, kad tai žvakutės. Vaizdas ir be projekcijų įspūdingas. O performansui prasidėjus – tiesiog fantastiškas. Muzika – eksperimentiška elektronika, vietomis abstraktesni, vietomis tvarkingesni ritmai, elektroniniai kleksėjimai, traškesiai ir ausiai malonūs bosai. Be projekcijų ar namie aš tokios neklausyčiau, bet koncerte ji suėjo puikiai. Projekcijos – atitaikytos prie sustatytų žvakučių ir su šiomis santykiaujančios, kartkartėm atsiliepiančios į muziką, kartkartėm ne. Netikri šešėliai, sustiprinti žvakių šviesos ratilai, tarp žybsinčių švieselių tiesiami skaitmeniniai tiltai ir daug kitų, dar agresyvesnių, su minėtomis žvakutėmis sąveikaujančių vaizdų. Vienžu – visiškai dėmesio vertas pusvalandis.

Po kurio mus dar tokiai pačiai pusei valandėlės išgrūda į koridorių – kol bus pasiruošta „ReMix“ programos atlikimui. Kad niekas neliūdėtų, čia stovi stalas su vyno stiklinaitėmis, girdėjau, jog būta ir alaus. Visi gurkšnoja ir aptarinėja įspūdžius – reikia pasakyti, kad tos vaišės buvo maloniai netikėtos.

„ReMix“ – Mariaus salyno projektas apjungiantis minimalistinės muzikos kūrinių atlikimą gyvai, jų remiksų grojimą ir vaizdo projekcijas. Gyvai groja posh pavadinimu besididžiuojantis Gedimino Gelgoto Naujų idėjų kamerinis orkestras NI&Co, Salyno remiksuotus kūrinius leidžia Partyzanai (Nostra ir Calli), o už video atsakingi „Rut Rut“ (nerandu tos jų velnioniškos u su taškeliais, tad paliksiu paprastą).

Taigi, ką gali tiek skirtingų pakraipų atlikėjų suburtų į vieną vietą? Gerai pagroti. Nuskamba pirmasis elektroninis remiksas, jei gerai prisimenu, Steve Reicho „Music for 18musicians“. Gražu. Vėliau – elektronika aprimsta, fone tvyro ramus ambient ir nuskamba pirmieji gyvai grojamo kūrinio akordai. Taip banguoja visas pasirodymas – jis įdomus ir malonus ausiai. Nė nepastebi, kaip ateina pabaiga. Sunku išskirti vieną ar kitą kūrinį, nes gražiai skambėjo viskas – ypač maloniai nuteikė tas elektronikos ir gyvo atlikimo bangavimas. Visi paplojame, nužiūriu ekstravagantišką dirigento kaklo papuošalą, ir iškeliauju aptarti įspūdžių į žemiau esančią kavinę.

Sv. Velnias, 2011 Lapkričio 06, 17:24

Komentarai

  • Daina D.
    Daina D. @ 2011 Lapkričio 06, 10:23

    üüüüü, į sveikatą :)
    o šiaip gaida, kaip visada, gerina rudenį dešimtimis balų!
    uždarymas irgi buvo labai įdomus ir visai kitoks, nei kiti mano lankyti koncertai. toks prakilnus.

    0  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.