Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 213 svečių
Temos


Festivasara: Mėnuo Juodaragis

Kai prieš pat kelionę į Zarasus orų prognozės nepasikeitė ir vis dar pranašavo karščius, saulę ir kitą gėrį – negalėjau patikėti. Po paskutiniųjų apsilankymų šis festivalis kėlė dvi asociacijas – gerai praleisto laiko ir... suknisto oro. Net nuolat juo besiskundžiantys ir prie lietaus pratę anglai neištvertų to, ką pernai patyriau prie Velnio duobės. Todėl saulė ir karštis... Netikėta, labai gera ir traukia iškeliauti.

Važiuojame su nelabai festivaliui derančiu psy-trance ir kur kas labiau derančiu paskutiniuoju Deutsch Nepal albumu. Vėliau nei planuota, bet anksčiau, nei kada teko iškeliauti į lietuvišką festivalį. Kokią penktą jau statome palapines. Smagu, kai atvažiuoji veiksmui prasidedant, o ne pasibaigiant – ir pasidairyti, ir pasivaikščioti, ir atlikėjus išgirsti, ir mėsytės pasikepti spėji. Tuo ir užsiimame, pasistatę palapines Ramučių kempinge. Ramybės čia, beje, ne tiek, kiek tikėtumeisi iš pavadinimo. Ir aš kalbu ne apie mūsų ratelį, apspitusį ant pačių sustatytos, aukurą menančios akmenų krūvelės, užkeltą kepsninę, o apie ryte klyksiančius vaikus bei nuo ežero atslinksiantį šaltį.

mjr3

Iš kempingo išsipakuojam jau gerokai atvėsus. Dairomės – festivalio teritorija paskirstyta panašiai, kaip ir užpernai – pušų scena salos pietuose, pagrindinė – viduryje. Tik nebėra kuklaus elektronščikų susirinkimo po ąžuolu, netoli pagrindinės scenos. Šie iškelti į gūdžią salos šiaurę. Paėjėti yra kur – po Sattos, kur viskas buvo šalia, kojos atprato. Kas dar? Organizatoriai galų gale išgirdo alaus negeriančiųjų skundus, tad šalia šešių ar penkių gyvo alaus rūšių festivalyje galima nusipirkti ir sidro. Nuostabu.

Pušynėlyje groja baltarusiai Testamentum Terrae. Toks baltarusiškas folkas apie viską. Yra ir dūdmaišių, ir visokių kitų prasimanymų. Iš jų išgirstame net sufolkizuotą Misirlou (tikrai žinomas gabalas, Bulvarinio Skaitalo intro dainelė). Įdomu, bet ne dešimt. Baltarusus keičia kolektyvas Marga Muzika – dainuoja ir lenkiškai, ir latviškai, ir velniažinkiškai, bet man visos jų dainos pernelyg panašios viena į kitą, nepadeda nė ta kalbų įvairovė. O kai mergičkos užsimeta skareles ir pokštauja apsimesdamos bobutėmis, pušynėlį paliekame. Ne mums, miesčionims, tą folkhumorą suprasti.

mjr4

Šiaurėn išgrūstų elektronščikų buveinė – visiškas gėris. Tokia jauki laukymėlė, įspūdingi, glowstickais nukabinti vartai, pro kuriuos į ją išsukama iš kelio, bei nedidelė, daili scena. Liaudies nedaug, bet yra, o groja, tiesa, stovėdamas ne scenoje, o netoli jos – PB8. Toks padrikas perkusinis ambientas. Po truputi išgryninu, jog tai ką girdžiu – pjovimas, obliavimas ir panašūs medžio apdailos garsai. Vienžu dailidės soundtrackas. O kas buvo žymiausias dailidė? Taigi pasirodymas - ne ką mažiau rimtas nei mišios. Dalinuosi teorija su draugais, bet jie ją sutinka abejingai – kol diskutuojame, PB8 ir baigia. Kažkaip nežinau. Konceptualu, modernu, bet atėjus iš pašalės – visiškai neužkabina.

Scenon žengia LUUMM. Apie šiuos nieko nebuvau girdėjęs, bet draugas sako, jog bus gerai. Ir būna gerai – šiek tiek gitarų, šiek tiek būgnų, šiek tiek elektronikos ir gaunasi chaotiška, bet judri, melodinga ir galbūt netgi egzotiška visuma. Na, šios poros dar kartelį mielai paklausyčiau. Beje vertos dėmesio ir pakankamai paprastos, bet įspūdingai atrodančios projekcijos. Truputėlis viso to – žemiau.




Iki galo lietuvaičių dueto neišklausę skubame pamatyti žvaigždiškųjų žvaigždūnų Blood Axis. Esu išsiklausinėjęs, kad jie groja šiek tiek neofolk, šiek tiek industrial, bet tai, ką išgirstu pavadinčiau geriausiu atveju neužkabinančiu foniniu triukšmu. Kiek objektyviau – tai pats nuobodžiausias mano girdėtas neofolkas su truputėliu martial. Toks nuobodus, kad net nesuprantu, už ką jie čia buvo atgabenti. Vienintelė blaiviu protu suvokiama priežastis būtų koks nors gailesčio aktas.

Grįžtam į Šiaurę – sceną čia perėmė d.n.s. Apie šį veikėja galiu pasakyti tiek, kad jei kokių Girnų Giesmių ar Oorchach pasirodymai yra tokie visaverčiai, nuoseklūs ir vientisi, tai d.n.s. niekad nė pusės to neištempdavo, kad ir kaip stengtėsi. Ale niūresnė elektronika, bet tokia padrika, nekabinanti, neharmoninga, nesivystanti. Visuomet po pirmo trečdalio nusibosdavo. Bet šįkart ponaitis nusprendė visiems įrodyti, who‘s the man. O kaip tą geriau padaryti, nei su pilko triukšmo siena, menančią rimtesnį power electronics? Vienžu, nuosekliai, piktai, energingai ir stipriai. Ne dešimtukas, bet tai buvo stipriausias ir emocingiausias d.n.s. pasirodymas iš visų, kiek esu matęs.

Galiausiai, labiausiai lauktas žmogus festivalyje – Rapoon. Dark ambient meistras iš Anglijos. Jo pasirodymas – tai sluoksnis po sluoksnio dėliojama, iš pirmo žvilgsnio chaotiška ir nederanti, bet iš trečio įsiklausymo – labai nuosekli ir harmoninga kompozicija. Viena kilpa nutrūksta, vietoj jos įsijungia kita ir taip, nuolat besisukant bent keturioms-penkioms kilpoms, anglas publiką išsitempia į mistišką kelionę. Čia skamba ir archaiškos giesmės, ir santūrios diskusijos, ir oro uosto pranešėja, ir pianinas, ir gražūs sąskambiai, ir miesto triukšmas. Viskas. Tūkstančiai erdvių keičia viena kitą ir visos jos vienodai įstabios. Pasaka, ne pasirodymas. Pasaka ir lopšinė, nes tuo penktadienį ir užbaigiame.


Šeštadienio paryčiais pažadina nuo ežero dvelkiantis šaltis. Šeštadienio rytą pažadina nežmoniškai palapinę kepinanti saulė. Belieka susitaikyti su neišsimiegojimu ir keltis. Po valandėlės bandome vietinę Zarasų kavinę – mano užsakymą jie pamiršta, o vidury pietų platų meniu pakeičia į kur kas paprastesnį.

Vėliau, spiginant karštai vidudienio saulei, tingiai blaškomės po festivalio erdvę. Gerai valandėlei stabteliu prie prekeivių kompaktais – kadangi paklausyti galima ne visko, klausinėju, klausinėju, diskutuoju ir dar klausinėju. Taip vienas po kito atkrenta dešimtys atlikėjų ir, ieškojęs ritmingesnio industrial, pasitraukiu su pora ambient įrašų. Šopingas pakelia nuotaiką, pardavėjų palapinės šešėlis atgaivina nuo karščio, tad po salą toliau vaikštau kupinas naujų jėgų.

Paskaitų palapinės šiemet nepasiekiam – na, penktadienio naktį buvome trumpam užmetę akį į joje rodomą insektosiaubiaką „Hellstrom Chronicles“, atskleidusį tikrąjį vabzdžių pasaulio žiaurumą. Šiaip ar taip, dieną ši palapinė mūsų žvilgsnio neužkliudo, kojų neužkabina. Užtat pirmąkart per visus Juodaragius prisėdu pasižiūrėti baltų kovos klubų pasirodymų. Šiaip jie dažniausiai būna nuobodoki – aiškiai surežisuoti ir netikroviški, tačiau šįkart vietoj masinių kovų stebėsime kovos ratą.

Atsitiktinis baltas stovi vidury rato ir paeiliui kaunasi su visais priešininkais. Laimėtojas lieka rate, o jei išlieka, kol jam iššūkį meta visi kovotojai – gauna daug šlovės ir potencialaus merginų dėmesio. Tokių prizų kovotojai trokšte ištroškę, tad kaunasi tikrai ir įtikinamai. Vienas karys keičia kitą ir galiausiai kovos rato čempionu tampa visai netoliese mūsų sėdėjęs ir aplinkinių stipriai palaikytas „samurajus“. Kovos ratui pasibaigus į interaktyvias pramogas su baltais kviečiami ir žiūrovai. Galiausiai baltų kariai pasiduoda grupelei vaikių – tas man pasirodo pernelyg nusaldinta, tad stojuosi ir keliauju link palapinių pasikepti mėsikės.

mjr 1

Kol ją kepame, girdime ir keletą didžiosios scenos pasirodymų. Ši scena, bent jau man, šiemet pasirodo mažiausiai įdomi. Aišku ji tokia rimtoka – daug folko ir kitų solidžių pasirodymų, bet užtenka to, ką girdžiu iš kempingo. Vėliau folką keis BIX‘ai – trečią kartą kviesti Juodaragin ir pirmąkart atvyksiantys. Už ką jiems tiek dėmesio? Na, šiaip ar taip, didžiojoje scenoje nėkart neužsibūsiu.

Pabaigę mėsas nukeliaujame iki pušyno. Čia kaip reikiant pjauna Luctus. Lietuvaičiai rankelėmis drožia taip, kad mano vaizduotė piešia nuo gitarų rūkstančius dūmus. Ne mano skonio, bet atrodo įtikinamai. Kolega, sunkesnės muzikos mėgėjas, sako, jog viskas čia gerai – telieka juo patikėti. Luctus pakeitusius ispanus Arnica kažkodėl praleidžiu. Paklausau šiek tiek, bet neužkabina, nors va brolis ir minėtasis kolega juos vertina puikiai – giria kaip kokius Wardruna, ale akustinį industrial. Nežinau, nežinau. Užtat žinau, kas šeštadienį iš tiesų pavaro geriausiai.

Kas daugiau, jei ne Vilkduja? Tuo 90 proc. buvau įsitikinęs vos peržvelgęs šeštadienio programą, bet pasirodymas pranoksta lūkesčius. Ir rečiau girdėti senesnieji gabalaičiai, ir naujesnieji hitai, kaipo niekaip nenusibostantis „Velniop“, ir negirdėti nauji gabalai. Būna grupių, kurių gyvi pasirodymai tėra jau sukurtų kūrinių atkartojimas. Bet kai gyvai groja Vilkduja, iš scenos sklinda magija. Seni vokalai derinami prie naujų ritmų, seni ritmai skaninami naujomis gitaros partijomis, o senos gitaros partijos čia skamba keliskart pikčiau ir energingiau. Vien minėtojo „Velniop“ išgirstu dvi versijas – artimesnę originalui ir gotmetalistiškai drožiantį instrumentalą. Ir taip toliau. Ir taip toliau. Kai net sena skamba šviežiai, mažiau nei dešimtuko pasirodymui niekaip neparašysi. Ko gero, niekas ir neparašo.

mjr2

Kur buvau, ir ką veikiau per Sonne Hagal pasirodymą – nė nenumanau. Tos valandos yra tarsi išbrauktos iš atminties. Turiu pabrėžti, jog tikrai ne dėl alkoholio – svaiginausi tik vandeniu. Belieka įtikėti, kad pasirodymas buvo tikrai neįspūdingas – nes vokiečius pakeitusias Girių Dvasias stebėjau nuo pat pradžių, reiškia ir iš anų turėjau ką nors girdėti. Girių Dvasios – antras netikėtas atlikėjas šiame festivalyje (pirmasis buvo Golden Parazyth)(na, dar yra BIX, bet apie juos kažkaip nėra ką šnekėt). Netikėtas, nes dažniau jį sutiksi visokiose Supynėse ir pan. Bet tai gal ir gerai – Juodaragis plečia spektrą. Na, o Girių Dvasių pasirodymas toks kaip visad – ramus, gražus, švelnus dub techno. Pats tas prieš miegą.

Sekmadienio rytas – nebe toks puikus kaip šeštadieninis, be to, ir pats retai festivaliuose sekmadieniais ilgiau nei iki pietų užsibūnu. Taigi atsikėlę susipakuojam, pasitrinam po salą, pažiūrim į pagiriotus baltų karius. Turėtume stebėti parodomąjį mūšį, tačiau kariūnai prisipažįsta vakar išgėrę, pasiskundžia pagiriomis, mūšį pabaigia per minutę ir traukia rytinio bokalo pagirioms. Pušyno scenoje groja grupės įtartinais pavadinimais, o pro amatų kiemelį baisu ir praeiti, kad dar kokio kompakto neįkirsčiau ir benzinui pinigų liktų. Tik išvažiavus pradeda lyti – štai ką vadinu geru planavimu. Taip, lietaus lašų barbenimo bei treškančių kolonėlių fone, ir apleidžiame Zarasus.

Trumpai – dar vienas Juodaragis. Puikus, smagus, pilnas įkaušusių ir šortukais nuo šalčio besisaugančių gočių. Ramus, ramiausias iš visų vasaros festivalių – tikras poilsis. Pats tas audringai vasarai užbaigti. Bet kažkiek nusivyliau programa – na tikrai, tik trys pakerėję projektai, iš kurių du – lietuvių? Džiugu dėl tautiečių, aišku, bet kažkaip ankstesniųjų metų atlikėjų sąrašai lepino labiau. Kitą vertus vien dėl tos salos, ramaus čilo ir nebūtinai sužavėjusios, bet vis tik įvairovės čia atvažiuoti buvo verta.

Foto: Simonas Rupšys
Sv. Velnias, 2011 Rugsėjo 13, 11:57

Komentarai

    Komentarų vis dar nėra...
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.