Registruotis | 
Dabar naršo: 1 vartotojas ir 193 svečiai
Temos


Festivasara: Satta Outside

Šią vasarą teko patirti nemažai pirmų kartų. Reklamščikų išliaupsinta, hipsterių numylėta ir tūlo Šventosios lankytojo ne visai suprasta Satta – vienas jų. Diena prieš – velniška. Ketvirtadienį namo grįžtu praktiškai ryte, sunki darbo diena, pačiu laiku užklupusi migrena ir keletas valandų vairavimo iki Šventosios. Į šią atvažiuoju tokios būsenos, kad sukdamas pro festivalio teritoriją ir matydamas jos link traukiančias minias ne džiaugiuosi, o pradedu nervintis. Ne tai, kad nervintis, bet net kyla šventvagiškų minčių spjauti į viską ir eiti miegoti – velnias, privažiavo čia visokių, siautėja naktim. Svetima, keista ir nejauku.

Tačiau išsikrovus daiktus juokingame namuke-furgonėlyje, kur pasistiebęs galva atsimuši į lubas, sveikas protas laimi prieš niūrias emocijas. Čia neužtrunkame ir patraukiame link renginio. Praėjęs visas eiles pastebiu kitoje akreditacijos pusėje tuščius laukelius su prierašu „beer“. „Na ir meilūs jie žurnalistams“ – pagalvoju, artimiausiame Satta bare pasidomiu, ar vietoje alaus galima gaut kokio kito gėrimo, ir jau blaškausi su buteliuku mineralinio.



Vėliau, kažkur nakties vidury, iš manęs šią nemokamų gėrimų privilegiją atims, sakydami, kad man niekas niekada ir nepriklausė – savanoriai pamiršo užbraukti antrąją kortelės pusę. Dar vėliau, gal net sekmadienį, sužinosiu, kad tie patys savanoriai išnaudoję visus savo kortelių gėrimų laukelius nepamiršdavo markeriu išbraukytų langelių nuvalyti vaitspiritu. Taip ir mėgavosi neribotais alaus ištekliais sau ir draugams. Keistai veikia ta atmintis, ar ne?

Pirmąjį tikrą įspūdį palieka festivalio erdvė. Labai nedidelė – viskas sutraukta taip, kad labiau neįmanoma. Ko gero, kitam feste nuo vienos scenos iki kitos eidamas užtruksi ilgiau, nei čia apibėgdamas visas. Ir nors vieni skųsis kakofonija festivalio teritorijos vidury plytinčioje pievelėje, o kiti - didžiosios palapinės bosais, kurie ala permuša arenos garsą, man ta erdvė patinka. Labai patinka – žiauriai patogu, tikrai jauku, žmonės neišsisklaidę, matosi bendra jų masė, o esant prie scenos jokių kakofonijų negirdėti. Pievą plytinčią tarp arenos ir palapinės (pagrindinių erdvių) supa gausybė užkandinių ir alinių – čia matau net ir tiesiai iš Tundros atkeliavusį Malboro baltąjį dviaukštį loundžą. Šis čia atlieka tą pačią kilnią misiją – sutraukia visus šaltukus, tad jaunieji hipsteriai likusioje erdvėje jaučiasi drąsiai, žirglioja sau plačiai mosikuodami, šneka kalvio paplonintais liežuvėliais ir didžiuojasi akiniais be dioptrijų. Jų vietoje, kas nedievintų tokio festivalio?

Palapinėje, įspūdingoje palapinėje, kurią užskaito visa kompanija, groja visokius pseudointelektualius laužytus ritmus. Man, šokio ištroškusiam vilniečiui, jie patinka, bet netinka. Aišku, palapinė masina puikiais bosais, gigantiška erdve ir karts nuo karto pasigirstančiomis sunkesnio dubstep nuotrupomis, bet vos tik pradėjus linguoti ritmas subyra į smilteles, po to dar kartą, ir dar. To jau perdaug. „Bus dar tų beatsų, ne karo metas“, – tariu sau ir traukiu dairytis toliau.

satta1

Pagrindinę areną, menančią aptrupėjusią sovietų eros didybės išraišką, pasiekiame bebaigiant grot Dublicate‘ams. Būgnai, gitaros – ekspresyvu, bet vėl netinka. Erdvė tai smagi, sakau, toks senos eros reliktas, primenantis postapokaliptinius kompiuterinius žaidimus. Šen bei ten trūksta kokios plytos ar pertvaros, pro betoną kalasi medeliai – dar pjaunantis garsas iš priekio ir daug mėlynos šviesos. Atmosfera puiki, bet traukiame toliau. Miškely už arenos slypi čilo scena. Tundrai ar Yagai ji neprilygsta – na, sunku ją ir scena pavadinti, bet vis yra erdvės pagulinėti. Bet... paminėsiu penktąjį ar kažkelintąjį kartą – vilniečiai trokšta judesio. Taip ir atkeliaujame iki iDeal scenos.

Kažkaip, iki važiuodamas į festą, ją vertinau kaip mini prieskonėlį. Kažką nesvarbaus ir nugrūsto į pašonę. Ale nedidukė palapinė, keliolika besimalančių aplink veikėjų. Na, užuovėja penkiolikai minučių, bet ne visai nakčiai. Tačiau ją priėjęs suprantu, kaip aš visą tai nuvertinau.

Mini slėnis (nusileidi kokius tris metrus), specialiai šokiams suvežtas smėlis (suprask, paplūdimys), čia pat tekanti upė, massssssyyyvi minia ir taip ilgai ieškotas, aiškus ir į jokias intelektualumo aukštumas nepretenduojantis 4x4. Groja Rif Raf (įdomu ar čia tas pats, kuris seniau kurdavo gilesnį progresyvą?). Groja visokiausią madingą tech-house, kartais smagiai panirdamas į piktesnes gelmes, o kartkartėms įpindamas nuvalkioto oldskūlinio popso. Mano nuomone - ne vietoje, bet klykiančios minios nuomone - žvėriškai laiku. Šiaip ar taip, nepaisant poros paklydimų, groja neblogai, tad prie upės ir apsistojame. Juolab, kad apsidairęs suvoki, kur slėpėsi visi tie viename socialiniame tinkle (kaip įprasta Facebooką vadinti Lietuvos žiniasklaidoje) prie Sattos atsižymėję, bet prieš tai niekur nematyti Vilniaus pašlemėkai. Veik visi vakarėlių liūtai, panteros ir šiaip, tikra grietinėlė plakasi tam paplūdimy, net nejauku galėtų pasidaryti.

satta2

Bet nepasidaro – minia vis gausėja, šypsenų daugėja, draugų – draugėja, kad ir ką šis žodis reikštų, tad šoku, šneku ir mėgaujuos akimirka. Kartkartėmis, smalsumo ar kokios tai sąžinės graužaties vedinas prasuku ratelį po likusią festivalio erdvę, bet niekad neužtrunku. Nors ausis užkliūna ir už ypatingai ekspresyvių bei dinamiškų ritmo kovų, ir už Flako, kurio sunkūs ritmai mane užlaiko ilgiau nei tikiuosi, bet pastarojo chaotiškas setas bei šokinėjimas nuo sunkaus prie lengvo vis tik priverčia grįžti prie upės. Na, rimtai – jei nori šokių, geriau už šią erdvę nerasi – pritaria ir draugai, neklausiu, bet aišku, jog pritaria ir pažįstami, ir visas tas reiverių būrys. Į tuos, kurie vėliau sakys, jog iDeal scena gadino festą, ramia sąžine galėčiau mesti akmenį, net ir būdamas su nuodėme. Apie penktą judesys kiek aprimsta – šaltoka visgi, mat auštančią saulę užstoja debesų šydas. Padarome šiokią tokią pertrauką, patyrinėjame kavinukes su prie jų besibūriuojančiais pavargusių reiverių būreliais, apeinam mini scenutes, mandrąją Gorky palapinę, buržujiškas Pianomeno sofutes ir visą kitą. Na, tikrai gera ta erdvė.

Apie septynias madingiausieji iš iDeal pereina į didžiąją palapinę – čia turi groti Partyzanų Gvidas, tačiau prie jo prisijungia mergaičių numylėtas Billy Kristal, fone šmėkščioja jo kolega Kill My Disco, matau ir dar vieną veikėją, tačiau jo neatpažįstu. Amžius daro savo. Liaudis tiesiog apimta euforijos – šypsenos iki ausų, į orą skraido sportbačiai, o šokiai nuo palapinės dengiamos pievelės persikelia ant kolonėlių ir panašiai.

satta4

Rytui besitęsiant iDeal veiksmas baigiasi – Rif Raf, už pulto atstovėjęs geras aštuonias valandas, traukia prie baro, o mes – į vieną iš prie upės besimėtančių sėdmaišių pačilinti. Po kurio laiko muzika suskamba iš naujo, atsiranda ir šokėjų. Tačiau patys susikuriam mini lounge‘ą kažkokiam pakrūmy, o vėliau patraukiame į pajūrį – po valandėlės ir dvylika, turėtų paplūdimio scena atsidaryti. Tačiau kad ir kaip po tą paplūdimį blaškomės, scenos nerandame, tad paprasčiausiai nusprendžiame snūstelti. Po valandėlės iš saldaus snaudulio šaltai ir nemaloniai prikelia lietus. Grįžtame namo. Pabudę sužinome, kad mums išėjus ir scena atsirado, ir lietus baigės, ir nuostabūs šokiai paplūdimy vyko. Tiesiog nuostabu. Bet užtat mes – pailsėję, kupini jėgų, o lauke nė vakaras neprasidėjęs.

Nors tikėjausi, kad šeštadienį minia bus dar gausesnė – taip nėra. Ir vis tik tai suprantama. Turint omeny, kiek daug reiverių mačiau blaškantis ryte, ir spėjant, kiek jų šoko legendomis apipintame paplūdimyje, peršasi tik viena išvada: dalis jų labai pavargo. Labai labai. Šį spėjimą patvirtina vėliausiai miegoti ėję iDeal scenos dalyviai – liaudies čia geru trečdaliu mažiau nei penktadienį, pažįstamų – veik dvigubai. Tačiau nuslopti neleidžia naujai suvažiavęs hipsterių pastiprinimas, tad festas tęsiasi visu stiprumu. Draugai grįžta iš Despotin Fam & The Big Bang pasirodymo – sužavėti. Šiame nedalyvavau, bet dabar į pagrindinę sceną užsuku pasiklausyti Ghost Poet. Jo live‘as skamba kažkaip chaotiškai neskaniai. Vietoj intonavimo – tiesiog riksmas, muzika nesijungia su žodžiais. Tas pats, kaip su Heinekene nuvylusiais Massive Attack. Namie ir tie, ir tas klausosi skaniau.

Sumąstau, galų gale, kas man kliūna šitam feste. Ogi tai, kad festivaliuose įmantresnės muzikos man patinka klausyti dienomis. Vėlyvais rytais. Ankstyvais vakarais. Bet vėliau, kai saulutė pasislepia už horizonto, aš noriu ko nors sunkaus ir judraus. O ne sėdint pievelėje ar ant betoninio laiptelio veizėti į ant scenos besidarkančius jaunuolius. Nepaneigsi, kad palapinėjė kažkokius abstrakčius ritmus laužantys veikėjai ar visokie mergaitiškai saldūs Kelpės yra nors ir ne iki galo mano skonio, bet visai įdomūs projektai, kurių mielai paklausyčiau kitomis aplinkybėmis. Tačiau pamatų geram judesiukui jie nesupila. O gaila.

satta5

Besiblaškydami tarp iDealo, šiandien skambančio kiek lengviau – groja ZW-T – bei likusios festivalio erdvės užklystame ten, kur seniau buvo čiloutas. Čiloutu šią erdvę šiąnakt ar šįryt sunkiai pavadinsi – iš kolonėlių pjauna aštrus dubstepas. Kolonėlių? Jo. Nors vakar čia nieko nebuvo, šiandien matau paskubomis sukaltą improvizuotą scenelę. Vyksta netgi šokiai. Pamatau ne tik Sattos į folklorą įpaišyti bandytų daržovių, bet ir rankenių bei netgi visą pirmą eilę. Ko čiloute tikrai nesitikėtum. Paryčiais paupį iškeičiam į didžiąją palapinę, kur užsukam pasišokti pagal puikutėlį Intakz grojamą drum‘n‘bass.

Antrasis rytas nuteikia maloniai – drėgmę ir šaltį sklaido kylanti saulutė, tad praktiškai be pertraukėlių šokius iDeale tęsiam iki rytui įpusėjus. Vėliau – mėgaujamės šiluma, voliojamės pievelėje ir plepam tomis festivalinėmis, po penkių minučių jau pamirštomis, bet esamą akimirką smagiomis temomis. Galiausiai patraukiam į paplūdimį. Daug, daug daug sėkmingiau nei praeitą kartą. Randame ir sceną-džipą, ir šokėjų minią, ir pailsėjusius (bent jau toks įspūdis) pažįstamus, ir šaltą jūrą, ir karštą saulę, ir apskritai daug visokio gėrio. Akys lyg ir merktųsi, bet nėr laiko. Nėra laiko! Tad šoku, geriu karštą šampaną, plepu ir šoku vėl. Reikalo negadina nė nemiksuojantys (sugedo vienas grotuvas) didžėjai, nė nuovargis.

Miegot patraukiam vakare. Kadangi trūksta laiko – porai valandų. Tačiau išmiegame ne porą ir pabundame pražiopsoję laukčiausius didžiosios scenos atlikėjus – Brokenchord, Machinedrum ir Gaslamp Killer. Į festivalio teritoriją įžengiame žudikui bebaigiant groti, tad stabtelime didžiojoje palapinėje. Nuo pirmos čia tęsiasi Mondayjazz Grand Finale ir mane į minią įsuka visiškai nepadorus „Borgore – she‘s a nympho“, kuris, kitaip nei visokie Ghostpoetai, festivalyje, ypač tais megabosais besididžiuojančioje palapinėje, skamba tikrai smagiau, nei namuose.

satta3

Prie upės šiandien, t.y., šianakt groja Rubenas. Nors mums pasirodžius pora sutiktų pažįstamų skundžiasi monotonija ir besikartojančiais gabalais, to nepastebime. Nuo mūsų susitikimo to nebepastebi ir jie – ko gero Rubenas susiėmė. Susiėmė kaip reikiant – valandos slenka, kojos vargsta, saulė teka, bet padėtis nesikeičia. Rubenas už pulto, kuklus mūsų kelių-keliolikos šokėjų būrelis – priešais. Ispanolietuviui siunčiu komplimentus, nes muzika – labiausiai mano skonio per visą festivalį. Tamsus, geras ir sunkus tech house. Monotoniškas, bet tokiom akimirkom monotonija man patinka.

Kai mobiliakas rodo devynias ryto, juokais metame iššūkį – mes arba Rubenas. Šokėjų telikę šeši, bet trauktis neketiname – didžėjus irgi. Galiausiai paplūdimį tenka priverstinai palikti – po vienuolikos paskambina draugai ir informuoja, kad iki dvylikos reikia išsikraustyti iš namelio. Rubenas laimi, bet tik dėl Force Majeure. Taigi trečią naktį matyta mažiausiai, bet atšokta kokybiškiausiai. Taip kokybiškai, kad vargiai pasiekiame savo namelį. Kojos nebelaiko, rankos aukščiau pečių nekyla.

Tokia ta ir Satta – praleista ten, kur mažiausiai tikėtasi, mažiau įtikusi muzika, labiau įtikusi reivu. Beje pamiršau paminėti reivo muziejų ir Dj Sagos paminklą-biustą. Tokie buvo – štai ir paminėjau. Šiaip ar taip reivo baigti neketiname ir susipakavę daiktus išvažiuojame į Nidą ieškoti dūzgių.

Foto: Organizatorių archyvas - Romanas Orlovas, Donatas Petkevičius.

Sv. Velnias, 2011 Rugpjūčio 30, 12:22

Komentarai

  • St Toma
    St Toma @ 2013 Sausio 08, 05:14

    Audriau, seriously? Kol skaičiau, niekaip negalėjau suprasti kas leidžia paaugliams, ką tik praradusiems nekaltybę, rašyti Sattos flashbacką... Paskui pamačiau, kad čia tu. Nuo kada taip prastai pradėjai rašyt? Ir tūsint.

    0  0
  • eeee
    eeee @ 2012 Vasario 14, 07:35

    www.tiketa.lt
    Turbut greitu metu bus galima ir abonimenta isigyti

    0  0
  • Sv. Velnias
    Sv. Velnias @ 2011 Rugsėjo 02, 05:06

    na, pačio atidarymo ir Sagos seto neteko matyti - gal dėl to ir kuklus :)

    0  0
  • darinskas
    darinskas @ 2011 Rugsėjo 02, 11:53

    Labai kuklus Velnio paskutinysis uzsiminimas:)

    Saga sukonstravo, sakyciau, visa pasirodyma. tiek is muzikines, tiek is "darbines" puses. atsidavimas ir precizija ant juostiniu magu buvo nu kazkas ispudingai originalaus. galejo ir manau, turejo ji igarsint bent keletu kW ir demonstruot ranku mikluma ant projektoriaus ar kazkaip panasiai. puiki edukacine priemone butu netgi:) asmeniskai, vienas stipriausiu/originaliausiu festivalio ispudziu;)

    +1  0
  • Covergirl
    Covergirl @ 2011 Rugpjūčio 31, 01:38

    ne satta, o idealas krc ;]]

    0  -4
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.