Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 147 svečiai
Temos


Festivasara: Yaga

Seniau mąsčiau, kad grynesniame psy-trance festivalyje dviejų dienų neištempčiau. Oi, kaip klydau. Oi oi oi. Net sunku išpasakyti kaip džiugu, kad Tundros šeštadienio naktį užstrigau šio stiliaus scenoje. Praleidau per tai nemažai – ir technačių, ir dramenbeiserių, bet atradau dar daugiau. Atradau, kad tas psy gerai ne tik retiems pasiklausymams namie, bet ir padoriam veiksmui. Ir tuo labiau – festivaliui. Tad tik grįžęs nusprendžiu keliauti į Yaga. O tai – turbūt vienas geresnių mano sprendimų šią vasarą.

Kažkaip net keista – paprastai tie festivaliai ateina ir praeina, o šis kelia tokį teigiamą nerimą ir jaudulį. Ilgu, įdomu ir smalsu. Galiausiai, sulaukęs penktadienio šiek tiek prieš septynias palieku Vilnių. Smagiai nusiteikęs, bet nerimaujantis dėl orų – nors ir tikiu vietinių šamanų galiomis, prognozės sako, kad jiems į šoną teks vyti geroką kiekį lietaus. Tropinių liūčių sezonas Škotijoje – bent jau panašų įspūdį kuria mūsų sinoptikai.

Nors pažįstamų festivalyje rasti visai nesitikiu, pirmąjį sutinku vos įžengęs į jo teritoriją. Kaip ir aš, jis, pastatytas prie šalikelėj gulinčio bagažo, laukia vairuojančių kolegų. Aikštelė – už mistinių dviejų ar penkių kilometrų, tad daiktus prie įėjimo išsikrauna visi. Abiejų vairuotojai grįžta panašiu metu ir siauru miško keliuku pradedame leistis į nežinią. Nežinia – tai už miško ruožo plytinti pelkė-laukymė. Nepaliesta žmogaus rankos, jei neskaitysi psy scenos, keleto kioskelių ir šen bei ten besimėtančių palapinių. Dar nesu matęs tokio natūralaus festo – minėtoji laukymė net nėra nušienauta. O vietoj mėlynai baltų ToiToi būdelių miške lankytojų laukia rankų darbo duobės apsuptos juodo brezento sienų.

Keliaujame pro sceną gilyn, link kitoje laukymės pusėje besitęsiančios girios. Kažkur čia slypi ramybės scena, bet įsikuriam jos nepasiekę, dailiam miško kampely. Dar valandėlė ir vietoj dviejų palapinių turime visą kempingą. Ratu keliauja pigiausio mineralinio butelaitis pakeistu turiniu. Nieko nelegalaus – gėrimus įsinešti organizatoriai leidžia, bet tik plastmasinėje taroje. Taip išvengi tokių bėdų, kai vėsią naktį trūksta gurkšnio keturiasdešimties laipsnių gėrimo, o festivalyje prekiaujama tik alumi. Po valandėlės, nors negeriu viskio, jau mezgu pažintį su seru Marku Tvenu, o po to šaunu lauk apsižvalgyti.

Scenų yra trys, bet randame tik dvi. Ko festivalyje trūko, tai žemėlapiuko, programėlės su line-up bei dieninių užsiėmimų tvarkaraščių. Ir dar apšviestų takų, bet vėliau nusprendžiam, kad tamsa priduoda teigiamos mistikos. Eini sau, švytuoji šviesos diodu, o iš tamsos atsklinda intensyvūs ritmai ir šamaniškos giesmės. Miškas staiga praretėja – proskynoje matome palapinių miestelį supantį ramybės sceną.

Ši savo prabanga Tundros seseriai neprilygsta. Mažiau ir dekoracijų, ir visokių naudingų daikčiukų – tačiau vis tiek randame patogų sukritimui hamaką. Čia jauku. Skani, rami muzika. Šone stūkso palapinkioskis, kuriame dailaus balso ir egzotiškos tarties savininkė prekiauja sultimis ir sriuba, priešingoje pusėje – dar vienas, kuriame porelė olandų maišo troškinį ir arbatą. Aplinkui, miško stebuklus tyrinėdami, klaidžioja magijos apkerėtieji, kiti snūduriuoja priešais sceną paguldytuose miegmaišiuose ar šurmuliuoja minėtųjų pardavėjų įrengtose pastogėse. Nu taip jauku ir miela, ko ne namai. Beje, nelyja. Ir nelijo nuo pat atvažiavimo.

yaga

Prie mūsų prisijungia trijulė latvių – vienas jų, vienybės šalininkas, negali susilaikyti nepapasakojęs apie mūsų brolybę ir tai, jog kiekvienas lietuvis bei latvis turėtų suprasti kaimynų kalbą tiesiogiai. Mums sekasi sunkiai, bet vaikinuko iniciatyvą sveikiname. Vėliau sutinkame ir čia užklydusį turką – atvažiavo tik dėl festivalio. Nugi smagu. Užsieniečių čia daug. Kartais susidaro įspūdis, kad pusė lankytojų. Suomiai, estai, lenkai, rusai, latviai, olandai, prancūzai. Visi smagūs, visi draugiški. Nuo kitų festivalių skiriasi ir lankytojų amžius – čia jie kur kas... brandesni. Rimtai. Aštuoniolikinių – vienas kitas. Kaip ir liaudyje mažiau mėgstamų šaltukų. Vaikų tiesa yra – šeštadienį matysiu ne vieną bamblį, su pagaliu rankose lakstantį po miškus. Įstrigs ir kitas vaizdelis – du vaikiščiai, bandantys susišnekėti, nors vienas šneka tik rusiškai, o kitas – lietuviškai. Tikra tautų draugystė. Bet tai bus šeštadienį, o dabar – penktadienis, ir aš leidžiuosi mišku į psy-trance slėnį.

Turbūt frazę „psy garsas“ būtų galima naudoti vakarėlių garso sistemoms vertinti. Ne kartą esu girdėjęs frazę „kada pas psytranzerius blogas garsas buvo?“. Na, bent jau ne šįkart. Aišku, gaila nerasti Tundroj įstrigusio surround‘o, bet garso čia daug ir jis skamba puikiai. Juo labiau, kad kažkas skaldo kaip reikiant – piktai ir mistiškai. Ultraintensyvus ritmas ir su juo kontrastuojantys (geraja prasme) lėti, tamsūs ir gilūs sąskambiai, šūksniai ir erdvės. Kūnu net šiurpuliukai nubėga.
yaga3

Dešimtą ryto mane kelia žadintuvas. Žadintuvas feste? Būtent. Įsiprašiau pasukiot čile kompaktus, tad vienuoliktą ryto atsakingai ten ir iškeliauju. Prie pulto vietoj poros estų live projekto randu Quartz'ą, dailiai miksuojantį melodingą ambientą su pasaka iš „Melodijos“ ženklu puoštos plokštelės. Vargšas, pakeltas iš miegų, mat estai savo pasirodyme nepasirodė – pramigo. Pakeičiu jį ir suprantu, kad šiltai atrodantys saulės spindulėliai šiltai tik atrodo. Po pusantros valandos nuo medinės dėžutės, pakeitusios kėdę, pakylu drebančiomis rankomis, vargiai nulaikančiomis kompaktus. Smagu groti miške, bet šalta. Šaltas tas šeštadienis, tikrai. Bet taigi vėl nelyja!

Diena praslenka klaidžiojant po miškus, kremtant blynus, pirktus pas tuos pačius kepėjus, kurie rūpinosi Sūpynių dalyvių alkiu, ragaujant visiškai egzotiško čili troškinio – net nežinau, ar ten buvo faršo – ir klausant muzikos. Psy scenoje, beje, šokiai baigiasi tik po pirmos. Ištvermingi tranzeriai. Sceną uždaro Re-Horakty, kurie groja taaaaip gerai, taaaaip smagiai, kad net prisijungiu prie trypiančiųjų. Na, jei ne trypiančių, tai bent jau trypčiojančių. Vidury dienos. Nauja patirtis.

Dar atrandame labirintą – spiralę, kuria suki ratus, suki, kol prieini viduryje stūksantį altorėlį. Atklystame ir į trečiąją sceną. Ji toli, miške, ir sunkiai bepažymėta. Čia stūkso oldskūlinė garso sistema po vienu stogeliu ir regio didžėjus po kitu. Kai užklysime čia antrąkart, regį gyvai gros pora vaikinukų. Vokalistas šypsosis taip plačiai, kad jo nuotaikos užteks visai scenai, įskaitant žiūrovus ir po medžius strikinėjančias voveres.

yaga2

Tačiau prieš antrąjį apsilankymą Kala scenoje nukeliaujame stebėti bėgimo per žarijas pamokų. Tiesą sakant, pats labai norėjau šiose sudalyvauti, bet dieną šiek tiek snūstelėjau - atėjus apmokymai jau įpusėję. Šie man pasirodo kiek įtartini, tačiau ką darysi. Stebiu, kas bus toliau. O toliau žarijomis bėga paskaitos vedėjas. Paskui jį vienas po kito ir visas būrys mokinių. Tačiau žarijos atrodo prigesusios, liepsnų jokių – nelabai įspūdinga.

Įspūdinga pasidaro po kelių valandų, kai sužinome apie žarijomis bėgusią draugo panelę, kurios kojas išmušė nudegimų pūslės. Prie tilto per upelį tokių nelaimėlių užtinkame ir daugiau – galiausiai jų susirenka tiek, kad galėtų atidaryti ir ketvirtąją, Tiltelio, sceną. Liaudies dainos, liaudiški gydymo metodai – gražu žiūrėti. Tačiau čia neužsibūname.

Vakarop patraukiame prie ramybės scenos – čia filmų garso takelius menančiais tamsaus ambient kūrinukais dalinasi S13. Tamsiai, giliai, gražiai. Mano skonio muzika. Beje, pamiršau paminėti dieną, kai snaudžiau, grojusius Ersha ir Igloo. Patikėkit, pasirodymas buvo tikrai įspūdingas, jei sugebėjau įsiminti jį pussnūduriuodamas. S13 keičia URAN live. Tema išlieka ganėtinai panaši – tad čiloute užtrunkame.



Ir tikrai ilgokai užtrunkame, mat vėliau čia prasideda „Gongų meditacija“. Tenka palaukti kol atlikėjai susiruoš, bet ta meditacija-kelionė, kurią mums jie dovanoja yra kažkas tokio. Ambientas, sudarytas iš šešių gongų ūžesių, flirtuoja su drum‘n‘bass, o į jų žaidimą retsykiais įsiterpia ir deadcandance‘iškas vokalas, ir kiti gyvi instrumentai, ir šiaip visoks koks grožis. Na, tikrai kelionė. Užbaigiama ji keista masine pseudomalda, bet tebūnie, už visą gėrį tai atleistina.

Užsukame ir į psy. Dar aplankome labirintą. Na, beveik. Nusprendžiame neiti tiltu-rąstu į kitą upelio pusę, tad konstrukciją nužiūrime iš toliau. Įspūdingesnis, nei dieną. Pasivaikštome. Stovime ir juntame atmosferą. Išsižioję nužiūrime protu nesuvokiamas projekcijas ant miško sienos. Laukymės, prie psy scenos, vidury pastatytas autobusiukas bloškia į miško pakraštį tokius vizualus, kad gerą kelionę apturėti gali ir be jokių haliucinogenų. Tai gyvas, alsuojantis ir pulsuojantis miškas. Žiauriai, žiauriai įspūdinga – juolab, kad anksčiau nesu matęs nieko panašaus. Pasivaikštome dar. Paklaidžiojame tamsiame miške, nes mobiliakas-prožektoriukas nusėdo. Paklaidžiojame dar. Išklystame į čiloutą. Gulime. Juokiamės. Stovime. Šypsomės. Šokame. Klaidžiojame. Gulime. Klausomės. Einame miegoti. Šypsomės.

Sekmadienis – ramus, bet gražus. Vietoje kempinge stūksojusių palapinių nestūkso šiukšlių krūvos, o prie scenų nesimato bokalų jūrų. Sakiau, jog tai brandesnė publika? Blynų kioske, cituojant jų meniu, „Visko yra“. Perkame porą su bananais ir šokoladu. Pasaka, ne blynas. Žmonės aplink kramsnoja ir laimingi dalinasi įspūdžiais. Mes vis dar šypsomės. Galiausiai, popiet nutilus psy scenai, sėdame į mašiną ir traukiame į Vilnių. Kur šypsosimės dar bent pusę savaitės.

Foto: Šarūnas Uktveris

Sv. Velnias, 2011 Liepos 29, 15:32

Komentarai

  • ORM
    ORM @ 2011 Rugpjūčio 08, 01:34

    Gaia mus ten nuolatos lydėjo. Buvo šilta, ramu ir saugu.

    +2  0
  • Špilka
    Špilka @ 2011 Rugpjūčio 05, 09:06

    Aciu uz aprasyma, tikrai nebegalvosiu apie dalyvavima :)

    0  -1
  • Daina D.
    Daina D. @ 2011 Rugpjūčio 01, 12:07

    puikiai.
    kss, tai kiekvienas mina savo vagą, vieni groja, kiti įsimena, treti šiaip kažką gražaus moka gyvenime nuveikti :)

    +4  0
  • Sv. Velnias
    Sv. Velnias @ 2011 Liepos 31, 10:55

    Vidinis ram'as. Bent jau pas mane. Na, dar nebent ypatingais atvejais, kai išgirsti/patiri/pamatai kažką gero, tą pačią akimirka užtvirtini mintyse prisiminimą - ala prireiks vėliau.

    Ir dėkui abiem už gerus žodžius :)

    +2  0
  • kss
    kss @ 2011 Liepos 31, 02:33

    mane visad stebino žmonių sugebėjimas šitaip detaliai viską atgaminti. smalsu, -- tam prireikia užrašų knygelės, ar viską apsprendžia vidinis ram'as? :]
    labai įdomus, dėkui.

    +1  0
  • NOK
    NOK @ 2011 Liepos 29, 10:56

    po tokio flashbacko jaučiaus kaip ir pats pabuvovęs fėstivalį :)

    +5  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.