Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 177 svečiai
Temos


Festivasara: Tundra

Net nežinau kodėl, bet iki šių metų Tundroje lankytis neteko. Kartais festivalis atrodydavo tiesiog per didelis ar pernelyg popsiškas, kad ir kaip hipsteriškai tai skambėtų. Kartais nejusdavau jokios traukos. Arba nedomindavo atlikėjai. Arba dar kažkas. Velnias, net pačiam sunku suvokti, kodėl, nes protas visada suvokė, kad tai turi būti gerai. Taigi šiemet Tundrą „to do“ sąraše pasižymėjau. Ir ne šiaip sau, o kaip išvyką su bendradarbiais. Taip taip, pavydėkit mums, teisininkų paslaugų kontorų ir ministerijų darbuotojai, jums tokios išvykos negresia.

Į vietą atvykstame gana anksti, dar prieš šešias. Įsijautęs tranzeris aiškina, kad negalima statyti mašinų ant kelio. Sutinkame, bet jis toliau tęsia „negalima čia statyti, nes nuvilks“ mantrą. Įsijautęs vaikinas. Bilietų pridavimas, juostelių paėmimas – susisuku greitai ir, kol laukiu bendradarbių, stebiu kaip savanorės sugeba pardavinėti tai, kas nemokama, – pelenines, privalomas kiekvienam rūkančiajam, jos festivalio svečiams atiduoda tik už cigaretę arba dvi. Tiek tos idealistinės ekologijos bei savanorystės.



Įsikuriam, pasisėdim ir išsiruošiam ieškoti nuotykių. Pirmasis jų – techno scenoje grojantis Moon Disco. Groja vaikinas tikrai smagiai. Tokie šalti elektroniniai breaks – muzika ne šokiams, bet rimtesnio vakaro pradžiai – pats tas. Klausytojų tik nelabai daug – tikėjaus pamatyti reiverių armiją, bet techno scena veik tuščia. Kaip ir kitos – daugiau žmonių tik prie Bass erdvės, kur vyksta valandą ar dvi vėluojantys gyvi pasirodymai. Pro čia grojantį Golden Parazyth, atklausytą Supynėse, keliaujame link Psy-trance scenos.

Taigi, Psy-trance scena. O, vargeli, – erdvė, kuri į kosmosą išneštų net ir Valančių su visais Valančiukais. Tai vienintelė festivalio scena su surround garsu – kolonėlės sukrautos ne prie scenos, o ratu aplink šokių aikštelę. Tad vos įžengus į žiedo vidurį užlieja tokia gausi ir kokybiška garso banga, kad net sunku susigaudyti, kas čia vyksta. O kur dar įstabios dekoracijos, lazeriai ir ta mistiška kito pasaulio atmosfera. Šią dar labiau stiprina Viktor Storm muzika, pilna kieto ritmo, rytietiškų elementų ir hipnotizuojančių vokalų.



Grįžtam link Bass scenos ir pakeliui su kolege apšnekam Intakz. Sutinkam, kad jis groja nuostabiai, bet man atrodo, jog jo muzika labiau tinka klausymui. Kolegė neigia. Po penkių minučių šokam – moku pripažinti klydęs. Vaikinas groja puikiai kaip visada – giliai, ritmingai, kiek minimalistiškai ir tikrai sunkiai – boso linijos verčia žolę trypiančius reiverius iš koto. Kartais net ir tiesiogine prasme – tai šen, tai ten mėtosi pavieniai pavargėliai, aplink vieną kurių užsimezga netgi visas šamaniškas šokis rateliu. Tikrai smagu – ir nėra čia jokios ironijos.

Artėja ir ilgai lauktas Raiden pasirodymas. Šio didžėjaus karts nuo karto paklausydavau tais laikais, kai lankydavausi VAULT – prisimenu, kad tai turėtų būti piktas dnb. Tačiau belaukdamas ir besišnekučiuodamas sužinau, kad savo stilistiką didžėjus kaip reikiant palengvino. Tikrai kaip reikiant, tad pasirodymo laukiu nebe tokia ramia širdimi. Šis galiausiai praeina tikrai neblogai, nors ir lengviau, nei tikėjausi – devinto prakaito šokių aikštelėje neišspaudžiu. Kelis kart prasukam ir pro techno scenoje grojantį Steve Rachmad – vyrukas dirba išsijuosęs, sukaitęs ne ką mažiau, nei jo šokdinama minia. Toks visapusiškai kokybiškas proper techno. Ne per lengvas, ne per sunkus. Visiškai teisingas. Tačiau nepaisant gero skambesio neužsibūnu ir keliauju toliau.

Galiausiai pasiekiu įspūdingąjį Chillout kampelį – tarp galybės pušų čia kabo fantastiškos dekoracijos, nuo medžio iki medžio driekiasi tvirti tinklai, kur įsitaisę plepa, snaudžia ar tiesiog mėgaujasi muzika Tundros ištvermingiausieji. Mažiau reiklūs jų kolegos visą teritoriją yra nugulę savo miegmaišiuose, tad įėjęs į šią erdvę pasijunti kaip patekęs į siurrealistinį pasaulį. Keistos šviesos ir spindesiai, gausybė besimėtančių ant žemės kokonų, voratinkliai ir dailus, kokybiškas ambient, kuris išlaikys gerą skambesį iki pat ryto, nors grojikai ir keis vienas kitą. Taigi, nenuostabu, kad ant vieno iš tinklų ir įsitaisau. Iki paryčių, kuomet pušų viršūnes pradeda lepinti pirmieji saulės spindulėliai.



Šeštą ar septintą turi startuoti niekur neanonsuota mažoji pliažo scena, o jos atidaryti iš Vilniaus turėjo atidundėti Billy Kristal su Kill My Disco. Šiuos randame visai netoli scenos – pasimetusius ir laukiančius aparatūros. Apdairiai pasiskoliname didelį butelį jų ultrastipraus degtinės kokteilio ir nusėdame VIP tinkle prie paplūdimio. VIP – nes čia galėjai rasti visko – ir žmonių, su kuriais aštuoniolikos metų šventei Naujuosius metus Playclub, ir nuostabios anksčiau minėto dueto leidžiamos muzikos, ir etatinių tūsovčikų, ir... ko tik ten negalėjai rasti... Net ir laiko reliatyvumo teorijos įrodymų – įsiropščiau kokią septintą, praleidau valandėlę, išsiropščiau vienuoliktą, jei ne vėliau.

Didžioji dalis dienos praslenka maloniame Chillout sceną supančiame pavėsyje. Tiesa spėta ir išsimaudyti, ir saulėj pasikaitinti, ir kažkokių keistų makaronų, ir pirmykštės duonelės paragauti. Gerai šios gamybos procesas atrodo – sumala psytranzeris grūdus akmeniu, pilsteli vandens ir gautą košelę užmeta ant akmeninės plokštės, po kuria kūrenamas laužas. Double rock. Gaunasi kiek didesnis už delną penkių milimetrų storio paplotėlis – kietas, traškus, labai sotus ir žvėriškai skanus. Užkandęs bandau sudalyvauti ir egzotiškoje, labai maloniai veikiančioje gongo meditacijoje. Deja, šio džiaugsmo tegaunu nepilnas dešimt minučių, mat atkeliavau stipriai pavėlavęs. Vėliau vėl grįžtu į Chillout – iš dieną grojusių išskirčiau Ernestą Sadau su jo kiek eklektišku, stipriu darkjazz ir visokio kitokio alternatyvaus velnio setu bei Picturesque Episodes, kurių skambesį neretai papuošdavo gera dozė dramos. Šiaip gerai tam čile – ir dieną, ir naktį.



Vakarą techno scenoje pradeda Loranas Vaitkus. Net apmaudu, kad jis nukištas į pačią pradžią – nė į knygutę su Line-up neįrašytas. Jei ne kompanija, net nebūčiau sužinojęs, kad jis čia apskritai groja. O groja jis daugmaž nuostabiai – taip gerai, kad jį reikėtų kišti į tūso įkarštį, o ne lengvą pavakarę, kai šoka tik spalvingai apsirengusi teatro trupė ir šventei pasiruošęs jaunuolis, dailiais batukais, kostiuminėm kelnėm ir tvarkingais baltais marškiniais. Loranas užleidžia sceną Grad_U live. Bet aš pats juos būčiau sukeitęs vietomis. Grad_U pasirodymas – kur kas lengvesnis, šaltesnis, monotoniškesnis – šiek tiek numuša įkarštį pirties, kurią buvo užkūręs Loranas. Nors jokiu būdu jis nėra blogas – tiesiog ne tas laikas. Grad_U keičia Mantas iš Partyzanų. Dar vienas užtikrintos kokybės sinonimas – pradeda smagiai, baigia dar smagiau, su netikėtai judriu techno. Už pulto stoja Ricardo Tobar su savo hardkorine eksperimentika – gal ir nelabai šokiams, bet įdomu. Mano šeštadienio techno scenos įspūdžiai čia ir baigiasi – išeinu, galvodamas, kad trumpam, tačiau daugiau čia nebesugrįšiu.

Trumpam apsilankau Psy scenoje – čia piktus ritmus taško mergina keistu pseudonimu – Electriciena. Taško smagiai, bet nelabai originaliai, tad daugiau ką komentuoti nelabai ir yra. Iškeliaujame klausyti madingojo ir visų taip išliaupsintojo Instra:mental. Šis sugros taip, kad kitą dieną girdėsiu gandų, jog Instra:mental neatvyko – būtent dėl to po Fingalick kažkas taip blogai ir grojo. Neblogai, ar ne? Taigi, kas ne taip? Ne tas laikas ir ne ta scena. Juk Bass scenoje, kurioje karaliavo dnb, niekas nesitikėjo ramaus, kokybiško tech-house seto. Nesitikėjo tokio ir pirmą ar pusę dviejų nakties, tuo metu, kai vylėsi išgirsiantys kažką judraus ir lupančio it spragilais. Taigi, pačiam Instra:mental atstovui prikišti ką nors sunku. Žinot, kaip būna – bloga vieta, blogas laikas ir feilas – net nėra, ką dėl to apkaltinti.



Psy scenoje tuo metu dešras kapoja ir faršą smulkina Djane Lill‘ Li. Paprastai tokie apibūdinimai taikomi visokiems egzotiškiems dariniams kaip schranz ar panašiems – net negalvojau, kad psy gali būti toks taškantis. Vis tik gali. Lill‘ Li trupina šokėjų kaulus galingu ritmu, bet šiek tiek gaili tų psy-kosmoso prieskonių, visų egzotiškų foninių sąskambių. Bet strykčioju sau pirmoje eilėje ir nesiskundžiu.

Šią mergičką nuo pulto nuvaro porelė jaunų vyrukų – tai Hypnocoustics, kurie ruošiasi gyvam pasirodymui. Kas vyko kitas pusantros ar dvi valandas nupasakoti sunku, bet tai buvo kažkas gniaužiančio kvapą. Stiprus, kietas, bet likusios muzikos neužgožiantis ritmas, įspūdingi garsiniai dariniai ir sąskambiai, ausis veikiantys it ambrozija mirtingųjų liežuvius. Velnias, kartais, rodos, prasimuša senasis, gerasis, electro ir techno nepaveiktas progresyvas, kartais dar vieną breakdown‘ą nukala tokia techno drožlė, kokios pagaili pats Steve Rachmad, o kartais – tai vos ne goa, kurio sąskambiai tokie erdvūs, tokie visuotiniai, kad tiesiog švelniai plėšo smegenis į skutelius. Tie du vyrukai padovanojo tokią kelionę, kokios šiemet dar nesu girdėjęs. Tokią, kai kojos nebelaiko, bet stovi iš paskutiniųjų, žadi, kad „tik dar vienas gabalas ir jau viskas“, bet atbūni iki pat galo.



Kai vaikinai baigia, šiek tiek paklausau juos pakeitusio Gido. Šis pakeri ne tiek muzika, kiek savo haliucinogeniniais judesiukais už pulto – va čia tai didžėjus, besimėgaujantis savo darbu. Klausimas, kas labiau pavargo per tą setą – jis pats, tai diriguodamas šokėjėliams, tai jungdamas ore nematomus gabalus, tai paišydamas ore kažką visai nesuvokiamo, ar jo šokdinama publika. Na, man tokie dalykai visada patiko, tad Gido duodu dailų pliusiuką, juolab, kad muzika, nors ir nublankstanti prieš Hypnocoustics pasirodymą, buvo visai nebloga.

Dar truputis čilouto, su gamtišku Zenith ambient finalu, dar truputis pasivoliojimo ant miegmaišio bei samanų, ir saulei šviečiant grįžtame iki psy, kur nebeaišku, kas ir ką groja, bet daro tai labai gerai. Taip sunkiai, nenorom ir susiruošiu išvažiuoti, tyčia lėtai pėdindamas iš scenos, kad daugiau spėčiau išgirsti. Jo, Tundra, kaip sako madingi tusovčikai – atlaikyta, užskaityta ir visaip hmm... nuostabi.

Foto:
Morandis - diena
Šarūnas Uktveris - naktis

Sv. Velnias, 2011 Liepos 13, 10:35

Komentarai

  • eeee
    eeee @ 2011 Rugpjūčio 03, 06:02

    3paros toli nuo realybės rūpesčių (peace)

    0  0
  • nightmare
    nightmare @ 2011 Liepos 19, 12:30

    Jooo,Tundra....

    0  0
  • Chester
    Chester @ 2011 Liepos 13, 09:12

    Kas čia visiems su tuo tranzu šiais metais...

    +3  0
  • Sv. Velnias
    Sv. Velnias @ 2011 Liepos 13, 03:11

    Tai, kad sunku buvo neatsiverti :)

    +1  0
  • ST
    ST @ 2011 Liepos 13, 02:35

    jo jo, maciau eileje prie bilietu i Yaga :D
    kaip supratau, Tundroje dauguma pazistamu atsivere i trance :)

    0  0
  • Daina D.
    Daina D. @ 2011 Liepos 13, 01:46

    įstojo, mes su Velniu varom į Yaga ;)

    +1  0
  • ST
    ST @ 2011 Liepos 13, 01:18

    Tai sakai į tranzerių gretas įstojai? :)))) Spalvingas pasakojimas, skaitai ir net nereikia nuotraukų :)

    +1  0
  • Ricardas
    Ricardas @ 2011 Liepos 13, 12:01

    Labai grazi pasaka, man patinka!:)

    +1  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.