Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 159 svečiai
Temos


Garso galerija: II dalis

Štai išaušta sunkus penktadienio rytas, sunkus, nes naktį atidaviau mūzai, o ne miegui, šiaip ne taip praeina diena ir galiausiai patraukiu į vakarinę Mixgarso galeriją. Nors šįkart negalėsiu koncerte išbūti iki galo, Mixgarsas bent jau trumpam užsukti vis tiek vilioja.

VII. Mixgarso galerija

Salė – praktiškai pilna, pirmąkart šių metų festivalio koncerte matau tiek žmonių – mistika, kai pagalvoji, ar tai dėl to, jog koncertuoja gerai lankytojams (na, kitiems lankytojams, ne man) žinomi lietuviai, ar dėl to, kad „Mixgarsas“ skamba kur kas rimčiau už „Islandų garso galeriją“? Šiaip ar taip, prisėdame prieky, prie kolonėlių, baugu, bet kitur nėra vietų, ir žiūrime, ką mums pasiūlys Dalios Raudonikytės-With ir Ewa Jacobsson duetas.

Šis mums siūlo statiškas, bet visai dailias vaizdo projekcijas ir mano jau minėtą, įprastą ir nestebuklingą modernų skambesį, su daug triukšmų, daug sąskambių, padrikais ritmais ir melodijos trupinėliais. Projekcijos, beje, tikrai vertos dėmesio – skirtingi paveikslai ir nuotraukos čia jungiami tarpusavy – visa tai atliekama lengvai ir švelniai, tad akys ilsisi. Pasirodymas baigiasi, o salė, kadangi nematė anei vieno atlikėjo, tik video projekciją, pasimeta – niekas nežino, tai ploti jau, po galais, ar ne? Galų gale atsiranda vienas drąsuolis, juo paseka minia ir viskas grįžta į įprastas vėžias.

Antrasis kūrinys – Egidijos Mekšaitės ir Candas Sismano „Knitt“. Na, tiksliai nežinau, bet man atrodo, jog tai buvo jų darbas. Intensyvus, monotoniškas ritmas palengva įsivažiuoja, bet niekada ir nenusunkėja. Jis švelniai pulsuoja, lyg ir augdamas, bet taip palengva, kad gali to nė nepastebėti. Ant sienos matome vaizdo projekcijas – linijas, sudarančias kažkokią keistą erdvinę figūrą bei daugybę kubelių. Viskas paprasta, viskas dinamiška ir viskas minimalistiška. Kaip ir garsas, beje.

Pastebiu, kad projekcija pradeda kartotis, o aplink mane sėdintys žmonės – muistytis. Tačiau atlikėjai mūsų nepaleidžia ir laiko ilgai. Oi ilgai. Kai kūrinys baigiasi, salė ne tik ploja, bet ir šaukia iš džiaugsmo. Net tie, kuriems garsas ir vaizdas nepatiko turi apie ką pasišnekėti – aš ir pats buvau patikėjęs, kad lengvas kalenimas tęsis bent jau iki vidurnakčio. Projektas prailgo, bet buvo pakankamai įspūdingas.




Scenon įžengia Lina Lapelytė ir John Leafcutter. Kol Lina vargsta su mikrofonu, John kalbina publiką ir pasakoja apie jų klavikordo projektą. Projektas vadinasi „The mute“ – nebylys – kadangi klavikordas yra ypatingai tylus. Dėl to jį mėgo senovės kompozitoriai ir panašūs veikėjai – juo skambindami galėjo būti tikri, kad pikti kaimynai nekvies vietinės gvardiečių kuopos triukšmui apmalšinti. Taigi John ir Lina ketina iš klavikordo išgauti daug daugiau, nei sekėsi seniesiems meistrams.

Jų pasirodymo pradžia – labai chaotiška ir nenuosekli – Lina negaili klavikordo klavišų, bet viskas padrika ir gal net nuobodoka. Vėliau panašiu stilium, tik gal kiek lengviau klavikordo stygomis žaidžia John, o galiausiai pasirodymas aprimsta, atsiranda ir dailių sąskambių, ir melodijų, kol galiausiai visa tai baigiasi ypatingai saldžia lopšine. Tikrai gerai miegočiau, jei tokias girdėčiau prieš miegą – pabaiga man labai patiko.

jauna2

Likusių atlikėjų pamatyti netenka – reikia išlėkti lauk. Taip ir baigiu kultūringąją penktadienio dalį.

VIII. Premjerų garso galerija

Kažkaip į festivalio pabaigą pradėjo rinktis minios – nors šįkart žiūrovų gausumą paaiškinčiau kompozitorių noru sužinoti, ką pristatys jų kolegos. Juk šiandien Duo Strimaitis – pianistė ir smuikininkas – sugros net šešis kūrinius, sukurtus specialiai šiam festivaliui. Nauja, negirdėta ir įdomu.

jauna3

Kažkaip praklausau kūrinių ir atlikėjų eiliškumą, tad su dauge nebežinom, kas, ką ir kada groja – neturim kur dėtis ir bandom kūrinius atsekti pagal jų aprašymus, tad nepykit jei kur bus suklysta. Viskas iš gerų norų.

Mariaus Salyno „City“ – iš vienuolikos segmentų sudėtas kūrinys. Segmentai katojasi, persipina ir kitaip tarpusavy sąveikauja. Ir neįtikėtina – kad ir kaip sudėtingai tai skambėtų, būtent iš šio aprašymo apie segmentus tą kūrinį ir atskiriam. Intensyvus, greitas, kiek padrikas – na susiklauso, nenusibosta, tačiau nieko mandro. Martyno Bialobžeskio „Mono-Duo“ – vienas griežtesnių tą vakarą išgirstų kūrinių. Toks nebe tiek modernios klasikos chaosas, na ok, buvo ir to chaoso, kiek įdomesnės eksperimentikos ir piktos elektronikos miksas. Alberto Navicko „Accidental“ įsimena labiausiai – va, kaip apsimoka savo pasirodymą papildyti įdomesnėmis projekcijomis. Šiose aktorė kapotai mėto žodį po žodžio, puikiai papildydama smuikininko ir pianistės darbą. Galiausiai ir visa istorija išsiriša. Klausyti smagu, žiūrėti įdomu, bet ko gero vietiniams kompozitoriams tai turėjo pasirodyti pernelyg lengva ir popsiška.


Jono Jurkūno „Karališkoji procesija“, nors taipogi papildyta vaizdo projekcijomis, įspūdžių palieka mažiau. Didžiausias jų – besikartojantys vaizdeliai su Alisa, stebinčia kortų procesiją, bei ta pačia kortų armija begaudančia minėtąją veikėją. Garsas – toks lyg ir dark ambient, ne lyg, o tikrai, bet man šiek tiek pernelyg padrikas, nors tamsos čia tikrai netrūksta. Šiaip, viskas būtų gerai, jei kūrinys būtų kiek trumpesnis – dabar, kai jis tęsiasi kokių penkioliką minučių, pasigendu vystymo – kokio nors nuoseklaus bangavimo ir įtampą keliančių ūžesių. Mariaus Baranausko „Epsilon Bootis“ buvo paruoštas derinant to Būčio – dvinarės žvaigždžių sistemos – fizinių parametrų skaičių išraiškas su subjektyviais įkvėpimais. Na, kosmosą atspindėti kompozitoriui pasiseka kaip reikiant – taip ir įsivaizduoji save kokiam kosminiam laive pro langą stebintį šią sistemą ir beklausantį asmeninio gyvo koncerto. O įsivaizduoti tokią prabangą, nepaneigsi, visada malonu. Taigi idėja perteikta, klausyti įdomu, o elektoninis kosmosas visai kokybiškai užkurtas.

Galiausiai Donato Prusevičiaus „Rauda“, galinti pasigirti pačiu trumpiausiu aprašymu visoje programėlėje. Donatas siekia priversti mus pajausti skausmą, netektį ir liūdesį, bet tai ką girdėjau galiu pavadinti, ko gero, melodingiausiu vakaro kūriniu. Melancholišku, svajingu ir tikrai dailiu. Bet, kad to skausmo niekas neatspindėjo, trūkumu nepavadinčiau. Jasenka pokštauja apie dar vieną, ilgėlesnę pertrauką, mes su drauge pastebim vis ilgėjančias bei linksmėjančias jo prakalbas ir iškeliaujam pavakarieniauti.

IX. Elektrofolko galerija

Tai buvo viena lauktesnių galerijų – folkas mane visada žavėjo, elektronika – dar labiau, tad kas gali būti puikiau už jų mišinį? Tačiau koncerte gaunu visiškai ne tai, ko tikėjausi – ir jei klausydamas pirmųjų kūrinių dar jaučiu kažkokį nusivylimą, tai vėlesnieji teikia nemažą džiaugsmą.

Taigi kaip ten su tuo elektrofolku? Nėra jo, arba jį organizatoriai bei atlikėjas suvokia visiškai kitaip negu aš. Tai, ko tikėjausi devintajame renginyje išgirsiu dešimtajame, bet to nežinodamas kol kas dar sėdžiu ir klausau iš svečio iš Didžiosios Britanijos, Anton Lukoszevieze, padrikai spaudančio pianino klavišus. Projekcijose – šaligatvių nuotaukos. Še tau ir „Chewing Gum“ music.

Vėliau stebiu įdomias video projekcijas, kažką tarp slow motion ir stop motion, kai padrikus kadrus jungia neryškus užblurintas judesys – ant vyriškio pečių strykčioja „Papūgėlė“, beje, ir kūrinys už pirmąjį įdomesnis. Koncertas pradeda gerėti tiesiog akyse, juolab kad minėtoji papūgėlė – tamsus ir malonus ausiai ambient. Po dar vieno panašaus kūrinio atlikėjas praneša, jog tuoj girdėsime „Cinema“. Beje rimtai, prieš kiekvieną kūrinį išgirsti pavadinimą – smulkmena, bet maloni.

Cinema – ne tiek muzikinis kūrinys, kiek visas performansas. Prisėdęs prie pianino Antonas dėlioja iškelia ranką ir lėtai, dramatiškai ją nuleidžia ant klavišų. Skimbtelėjimas. Pertauka. Keliamos dvi rankos. Lėtas dramatiškas nusileidimas. Skimbtelėjimas. Keliamos dvi rankos – kiekviena jų pasičiumpa kitos alkūnę – nusileidimas – nuspausti keliolika klavišų ir ohoho koks skimbtelėjimas. Taip – visą kūrinį. Tik va, laikui bėgant, tarp didingų gestų pradeda skimbčioti dar daugiau klavišų ir visa tai susilieja į kažkokią keistą hipnotizuojančią, su judesiais disonuojančią dermę. Jei matėt sceną su trimitininku „Malholando Kelyje“ – čia buvo kažkas panašaus. Įspūdinga, kaip pasakytų vienas ex-žymus lietuvis.

Ateina laikas paskutiniam, pačiam gražiausiam vakaro kūriniui – „Vardai“. Anton pasičiumpa violančelę, atsisėda sau ant kėdutės, ištaria vardą, o tuomet sugroja ji. Vieni vardai – lėti ir melodingi, svajingai liūliuoja, kiti, chaotiški ir aštrūs, verčia atlikėja braižyti ir taip šiek tiek nudrengtą violančelę, barbenti nagais jos paviršių ir taip ją darkyti, kad jos gamintojui, ko gero, net nematant širdį skauda. O smagiausia, kad nemaža dalis vardų buvo lietuviški. Vėlgi smulkmena, bet juk įdomu sužinoti, kaip skamba Jonas, ar ne?

X. Uždarymas

Uždarymas vyksta nebe „Piano.lt“, o Nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje, kuri nors ir maža, už pianistų kampelį atrodo lyg ir didesnė. Scenoje pastatytos kelios platformos – širdis jaučia, kad ant jų ir stovės atlikėjai. Koncertui prasidėjus taip ir įvyksta – noriu pradėti džiaugtis savo įžvalgumu, bet to daryti neleidžia pikti ir tamsūs elektronikos sąskambiai – taip pasirodymą pradeda „Fusedmarc“ ir sutartinių dainės „Trys Keturiose“.

Minėtųjų kolektyvų programa šiandien vadinasi „Waft“. Tai ubermandras projektas, sukurtas, rodos, Dresdeno festivalio užsakymu. Elektronika apipina tradicines sutartines, o su visu tuo bando konkuruoti gyvi būgnai, gitara bei vokalas. Beje, kartkartėm įsiterpia dar ir smuikų beigi kitokių styginių būrelis. Vienžu – atlikėjų daug, žmonių – daugiau, o garso – dar daugiau. Visapusiška gausa, kitaip nė nepasakysi.

jauna7

Tenka atsisėsti antros eilės krašte, priešais pat kolonėlę – bet net ir į tai atsižvelgus garsistui nelabai norėčiau atleisti. Labiau norėčiau jį pasodinti į savo vietą ir palikti geram šešetui valandų – kad įvairiapusės gyvenimo patirties įgytų – pernelyg daug ir ne iki galo suderinto garso yra vienintelis objektyvus priekaištas festivalio uždarymui.

Taigi, grindimis vartosi piktos bosų bangos, kurias pramuša cikliškas ir tikslus sutartinių giedotojų vokalas. Šis. be visa ko, labai maloniai kontrastuoja su grėsminga elektronika ir sudaro puikią erdvę „Fusedmarc“ vokalistės balsui. Lėtą pradžią keičia gausybė gabalų – vieni agresyvesni, kiti ramesni, bet visi pasižymintys tais pačiais jau minėtais elementais. Abu kolektyvai siekė sukurti kažkokį vientisą produktą, kad nesigautų sutartinės su primityvia aranžuote ar koks tai agresyvus elektrorokas su sutartinių prieskoniu. Tas ir užgulusia ausimi girdisi. Tačiau to velnioniškojo garsisto bei nepalankaus prisėdimo dėka girdžiu pernelyg daug ir garsaus boso, pernelyg stiprius būgnus bei pernelyg aštrią gitarą – visa tai sutartines stumia į antrą, jei ne trečią planą, ir projektas praranda dalį vientisumo.

jauna8

Nepaisant to, jis skamba labai kokybiškai – vietomis, na trumpomis akimirkomis, galvoju apie „Dead Can Dance“, vėliau apie rusaičius „Theodor Bastard“, dar vėliau ir apie tamsesnės elektronikos sceną – atlikėjai jungia visą tai į vieną ir jiems sekasi visai neblogai. Tiesa, jie vis tik nesugeba taip paliesti esmės, dvasios ir taip stipriai perteikti pačios pačios esencijos, kaip tai pasiseka lietuvių elektronščikams „Oorchach“ ar Jukoniui su projektais „oro!oro!” bei “Girnų giesmės“, bet turbūt tokia yra kaina, kurią sumoki išnirdamas iš nišinio žanro ir bandydamas apimti daugiau – tiek daugiau stilių, tiek masyvesnį sąstatą, tiek platesnę auditoriją.

Apskritai, klausai, ir malonu žinoti, kad Lietuvai užsieny atstovauja ne tik dailios prostitutės bei niūrus šaltukai, bet ir įdomūs bei pakankamai kokybiški projektai. Jei jie išleistų savo CD/DVD – pirkčiau. Iš salės išeinu diskutuodamas apie vaizdo projekcijas – nuo Tarkovskio filmų mėgėjo bandau apginti jų kokybę bei mintį.
Sv. Velnias, 2011 Gegužės 09, 22:19

Komentarai

    Komentarų vis dar nėra...
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.