Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 143 svečiai
Temos


Garso galerija: I dalis

Kartą visai netyčiom nuklydau į Ryoji Ikeda pasirodymą ŠMC. Nelabai žinojau nei kas tas Ryoji, nei ko tikėtis, nei kad koncertas buvo mandresnio festivalio dalis. Bet reginys ir klausinys įspūdį paliko nemenką – taip ir patapau daugiau mažiau pastoviu kasmetinio festivalio „Jauna Muzika“ lankytoju. Tiesa, nuo pernai metų jis po truputį keičia pavadinimą į „Garso galeriją“, bet turinys išlieka panašus – viskas nuo akademinių mandrenybių iki savadarbiais išradimais kuriamos elektronikos.

Šiemet pasigedęs informacijos apie festivalį interneto pievose netgi brūkštelėjau jo organizatoriui A. Jasenkai, užklausdamas kaip ir kas. Ir.. kitą dieną radau nuorodą į Lietuvos kompozitorių sąjungoje užslėptą renginio programą. „Balandžio 26-ą“ – tuomet linktelėjau sau. Ir štai po kelių savaičių jau žygiuoju siaura gatvele, kurios pavadinimo nežinau, link Piano.lt koncertų salės.

I. Elektroninio garso galerija

Šiandien čia pasirodys V. V. Jurgutis, kurio vieno liaupsėms programėlėje skirti net du puslapiai, ir Tomas Grunskis, Gintas K bei japonas Kouhei Matsunaga, kuriems visiems trims programėlėje skirti taip pat du puslapiai. „Blemba, Jurgutis turėtų pavaryti kaip reikiant“ – kokią kitą išvadą žmogus gali padaryti?

Taigi Jurgutis stoja, t.y., sėda prie nešiojamo kompiuterio, nuleidžia ranką ant pelės ir paduoda. Paduoda kažikokio, visai tai neįspūdingo triukšmelio. Beklausydamas ir prisiminęs senesnius festivalius netgi išmąstau naują terminą – akademinis noise. Tai lyg ir noise, bet lėtesnis, visiškai negyvas, sukurptas iš elektrifikuotų aukštesnių ir žemenių kleksėjimų, visas toks matematiškai apskaičiuotas ir pabostantis per pirmas penkias minutes. Čia turbūt mano muzikinio akademinio išsilavinimo stoka, bet manau, jog girdėjęs vieną tokį kūrinį gali teigti, jog esi girdėjęs didžiąją jų dalį. Aišku karts nuo karto pasitaiko ir perliukų, kur tarp triukšmo pliūpsnių gali atrasti kažkokias archaiškas dermes, tam tikrą ritmiką ar bent jau nuoseklų temos vystymą, bet Jurgučio pasirodyme to rasti nesugebėjau. Jei kas būtų prie manęs pajungęs kokį nuotaikografą, rezultatas būtų toks: „o... Švelniau... stipriau... klek klek klek... vėl švelniau... hmm... akademinis noise! Haha… o, rodos jau baigia... ne... švelniau... stipriau... dar stipriau... klek klek klek... švelniau... žiū, čia jau visai stipriai... ūūūūžtttt... bent jau gera pabaiga buvo“.

Taigi Jurgutis sulaukia kuklių aplodismentų – apsidairau pažiūrėti, ar aš čia vienas nesupratau, bet pasirodo kuklius aplodismentus lemia gana kuklus klausytojų ratas. Jį nužiūrėjęs susimąstau apie du dalykus – negi Vilniuj tiek mažai žmonių norinčių praplėsti akiratį ar besidominčių kitokia muzika? Ir apie tai, kad velnias, žmonių tiek nedaug, o vis tiek yra atskiras festivalis – ačiū visiems, kas veikia, jog jis įvyktų.

Bet grįžtam prie scenos – prie kito laptopo sėda Tomas Grunskis. Šis dirba su sound recycling – ala paėmęs lietuvių laidotuvių giesmes atskleis jas taip, kaip dar nesame jų girdėję. Čia taip programėlėj rašė. Dar ten buvo paminėta, kad jis taipogi lyg ir prie noise šliejas. Tačiau vietoj abstraktaus triukšmo išgirstu lėtus industrial ritmus, giesmininkių balsų nuotrupas ir perdirbtus sąskambius. Visuma – ritminga, pulsuojanti ir liūliuojanti. Iš pradžių – maloni, bet pasirodymo viduryje pereinanti į baugią – šaižios raudų nuotrupos mena šnabždesius iš anapus, atmosfera pulsuoja grėsme. Bet po truputėlį viskas vėl persiverčia į naują, jaukesnę, bet vis tiek šaltą atmosferą. Taip Grunskis ir baigia. Žodžiais aišku to neapsakysi, bet pasirodymą priskirčiau prie velniškai puikių – įdomus, dinamiškas, labai įtaigus ir emociškai užkabinantis, sunkus. Vien jau dėl jo čia buvo verta ateiti.


Penkių minučių pertrauka – perku kavą ir jaučiuosi durininku, mat vis junginėju durų atrakinimo mygtuką jas laužti bandantiems lietuviams, negirdintiems bilietų pardavėjos šūksnių apie tai, kaip jas atrakinti. Kava kiek prabudina po hipnotiškojo Tomo pasirodymo ir grįžtame į salę. Čia jau laukia Gintas K su kūriniu apie aklo žmogaus keliones. Su šiuo kažkuriam festivalyje net laimėjęs buvo. Kūrinys neblogas – malonūs sąskambiai pjaunasi su triukšmo nuotrupomis, bet dermė yra. Norint sutikti su programėlės teiginiais apie aklo žmogaus pasaulio suvokimą reikia šiek tiek fantazijos, bet tai įmanoma. Na, toks neblogas, bet ne stebuklingas. Užtat velniškai trumpas. Patiko man tas Gintas K – taip tiesiai prie esmės ir ramu. Jokio ištęstumo, užsižaidimo su aparatūra ar paprasčiausio mėgavimosi savimi.

Prie pulto stoja ir paskutinysis – japonas. Pasijungia obuolį kerinčioms, net ne kerinčioms, o žvėriškai galingoms vaizdo projekcijoms, o pats sėda prie kažkokio noneiminio kompiuteriūkščio. Dar išsitraukia ir užsideda tuos kartoninius 3d akinius. Minimalistines projekcijas papildo šilti sąskambiai, menantys kažką tarp varpo ir ksilofono. Draugei jie patinka, man ne – tiesiog nemėgstu šito garso. Tačiau jo dermė su vaizdu keri, ir negali nežiūrėti. Kai tik susimąstai, kas dar čia bus, Kouhei meta byto. Tooookio byto, kurio nepasigėdytų nei vietiniai dubsteperiai, nei bosiniai reperiai, nei dar kažkas. Energingo, drebinančio sienas ir įdomaus. Įdomaus nes kinta tempas, kinta ritmika – kinta viskas. Kartais tai vos ne progressive tribal, kartais visiškai nurauta eksperimentika. Bosas išjudina visą kūrinį, užpildo tuščią erdvę tarp skambučių ir vaizdo bei pamalonina klausytojų sielas bei širdis. Po pasirodymo klausiu japono apie akinius – šis prisipažįsta, kad jam sunku pasirodyti prieš publiką dėl įgimto drovumo, o akiniai padeda atsitverti nuo žmonių ir susikoncentruoti ties darbu. Dirbo jis rimtai ir atsidavęs, o kai reikėjo, net ir žiebtuvėliu pasišviesdamas.



Koncertas vykęs. Programėlėje sužinojęs, kad antrasis šiandien vaišins elektroniniu džiazu nusprendžiu išgyventi ir be jo. Velnias, du koncertai per dieną – tai jau hardkoras. O taip šiemet sudėliota visa festivalio programa. Nepagailėjo mūsų ponas Jasenka.

III. Elektroakustinio garso galerija

Elektroakustinis garsas paprasčiau tariant – elektronika plius gyvi instrumentai. Visažinė programėlė sako, jog šiandien kvartetas „Twentytwentyone“ atliks 100 minučių kelionę aplink pasaulį. Skamba labai neblogai – mintyse piešiu kažką panašaus į „Dead can dance“ su stipriomis elektronikos priemaišomis, tačiau išgirstu visai ne tai. Iš tikrųjų tos šimtas minučių buvo visai įdomios – vietomis melodingos, vietomis chaotiškos, vietomis elektroninės, o vietomis gyvos. Tačiau iš kelionės aplink pasaulį tikėjausi daugiau nei poros etno nuotrupų, apsuptų padrikų garsų ir truputėlio triukšmo.

Bet įtampa po truputi auga – štai pašokęs nuo laptopo vyriškis muša lazdele per gongą, po to per mikrofoną, o tada sėda brazginti gitaros. Efektinga. Šalia sėdinti smuikininkė kukliai ir tyliai smičiumi skrebena per stygas. Pora vaikinų iš kraštų sėdi ramiai, veik nejuda, bet iš šypsenos veide gali spręsti, kad tarpusavy jie kala „Counterstrike“. Beje, visas pasirodymas, bent jau taip buvo skelbiama, buvo įrašomas į kažką, iš ten transliuojamas radijo bangomis, o tuomet grojamas per prie radijo pajungtas massiv kolonkes. Pasirodymas baigiasi, organizatorius publikai primena apie vakarinį koncertą, o aš einu susitikt su drauge ir kur nors užkąsti – iki devintos valandos koncerto dar turiu šiek tiek daugiau nei valandą.

IV. Eksperimentinio garso galerija

Tai turbūt mažiausiai nuspėjama galerija iš visų, kurias gali tekti aplankyti. Juk eksperimentika neturi ribų – vieni eksperimentuoja su savos gamybos instrumentais, kiti su elektroniniais garso išgavimo būdais, dar kiti įgarsina sinusoides ir pan. Taigi eidamas čia visiškai nenumaniau ko tikėtis. Na kaip, numaniau, kad lenkas Piotr Kurek remiksuos kažkokį kompozitorių, o Lietuvio ir Graiko duetas demonstruos šūstrą į šviesą reaguojantį instrumentą.

Pirmasis – atlikėjas iš lenkijos. Padriki garsai primena trečiosios garso galerijos programą – tokiai ir pasiruošiu. Tačiau semplų Piotr dėlioja vis daugiau, vis greičiau ir po gerų penkiolikos minučių suvokiu, jog girdžiu akustinį industrial‘ą. Rašydamas šį straipsnį jaučiuosi it kažkoks terminų kūrėjas, bet ko gero, toks ir yra žurnalisto darbas. Piotr vynioja tokias sunkias pianino kilpas, kad jų ritmika pradeda panašėti į visokius Deutsch Nepal ar Oorchach. Ant jų atlikėjas užmeta šiek tiek perdirbto saksofono, girdžiu ir dar kelis instrumentus, kol galiausiai pradeda panašėti, jog pirminė kūrinio medžiaga – džiazas ar kažkas labai panašaus. Tokį spėjimą, rodos, tvirtina ir karts nuo karto nuskambantys remiksuoto kompozitoriaus pamąstymai – viename jų jis nagrinėja skirtumą tarp gyvo pasirodymo ir įrašo, pasakoja istoriją apie vieną džiazo mėgėją, kuris taip įsimylėjo nusipirktą įrašą, jog jam nepatiko net kur kas geriau atliktas gyvas pasirodymas. Mat džiazmenas grodamas gyvai nepadarė tų klaidų, kurias atliko įrašinėdamas plokštelę. Įdomu, ar ne?

Taigi Piotr sugeba išskaidyti džiazą į gausybę nuotrupų ir, suardęs pirminę tvarką, jas suklijuoti – industrialą keičia kažkas panašaus į drone bei truputis eksperimentikos. Kaip eksperimentinei garso galerijai pasirodymas pasirodo per daug normalus – su drauge susigundome įsigyti Kureko kompaktą. Dar vieną gaunam dovanų – o sako pirkti muzikos neapsimoka.


Tuomet prie pulto stoja Duel.Protocol – iš Olandijos atvykę lietuvis ir graikas. Šie muzikai kurti naudoja aparatus reaguojančius į šviesą ir garsą. Vienas narių veik visą garso valdymą atlieka naudodamas prie laptopo pajungtą iPhone, jame pasidaręs ir ekvalaizerį, ir samplerį, ir dar velniai žino ką. Technika žavi, bet garsas – velniškai abstraktus, kažkoks ambient noise, kuris, pabuvęs įdomus penkias minutes, per šeštą nusibosta, o keliasdešimt likusių praleidžiu laukdamas pabaigos.

V. Ukrainos garso galerija

Jau ketvirtadienis – nė nepajunti, kaip bėga laikas, kai visą dieną dirbi, po darbo eini į du koncertus, o vakare dar bandai apie visa tai rašliavoti. Tempiuosi porą bendradarbių į Ukrainą atstovaujančios violančelistų poros koncertą. Ši gros šešis kūrinius – ir ukrainiečių, ir olandų, ir netgi lietuvio.

Roman Haubenstock-Ramati kūrinys „Multiply“ – tipinis modernios eksperimentinės klasikos, kaip aš ją suvokiu ir kokią dažniausiai girdžiu, pavyzdys. Jokios melodijos, šiek tiek derančių sąskambių, daug ekspresijos, daug chaoso ir netipiniai instrumentų panaudojimo būdai – atlikėjai šnypščia ir barbena į violančelių šonus. „Venezia I“, kurį sukūrė Alla Zagaikevič, – labai panašus. Kiek ramesnis, ne toks ištaškytas, tačiau pasižymi panašiu dermių kiekiu. Ir trunka velniškai ilgai. Tuomet prie violančelių pajungiamas triukšmingas vokalas, daugiau mažiau melodingai diktuojantis „ta ta ta“ ir „ta“, ir dar keliasdešimt „ta“. Violančelininkė lieka viena ir, taikydamasi prie vokalo, dailiai bružina smičių – jau įžvelgiu ir melodijas, ir įdėją. Trečiasis kūrinys, „TATATATA“, skamba priimtiniau nei ankstesnieji, o kartais iš po modernaus meno galvą kyšteli ir rokenrolo dvasia.

Tuomet grįžta vyriškis, skrebena sau tyliai violančelės stygas ir kuria tykų ambientą. Šio pavadinimas „Temple of the sea“ – gal čia placebas, ale tikrai girdžiu jūros atspindį – vėjus, bangas. Kūrinys ilgai netrunka, bet nuteikia maloniai – tokia rami lopšinė. Dabar prie violančelininko prisijungia ir pianistė – penktasis kūrinys „May this bliss never end“, kurį sukūrė Jacob Ter Veldhuis, man patiko labiausiai. Jis labai banguojantis, nenuoseklus, bet čia gali išgirsti ir popsovos Philipglasiškos klasikinės ramybės, ir jau anksčiau minėtą rokenrolo dvasią. Ypatingą džiaugsmą teikia ir atlikėjų įsijautimas į muziką – aršesnėse dalyse pianistė taip tranko klavišus, kad rodos šokčioja su visa kėde. Gražu žiūrėti, rimtai. Bet jei galvojau, kad stipriausia jau praeity, A. Jasenkos kūrinėlis mane priverčia šoktelti iš vietos. Kaip sužinosiu po koncerto – ne mane vieną. Kadangi jau sukūrėm terminus akademinis noise ir panašius, lietuvio kūrinį užvadinam akademiniu death metal – aršios gitaros, chaotiška ritmika ir dvi pjaunančios violančelės. Velnias, kaip tai garsu ir stipru. Kartais kiek per daug kakofonijos, bet vietom gitaros ir violančelės pradeda neįtikėtinai derėti. Na, ne pati geriausia festivalio dalis, bet kad buvo įdomu nepaneigsiu. Einu pasivaikščioti ir su nerimu laukiu devintos – islandų.

VI. Islandijos garso galerija

Islandai kėlė dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – labai jų laukiau, nes pažadėtas gamtos įkvėptas ambient skambėjo labai patraukliai. Iš kitos pusės – truputį bijojau nusivilti, nes tokiuose festivaliuose neretai gali gauti tai, ko nesitikėjai. Kartais tai į gerą, kartais į blogą, bet aš norėjau gamtos įkvėpto ambient. Jo, aišku negavau. Bet tai, ką gavau, pranoko visus lūkesčius.

Stereo Hypnosis – tėvo ir sūnaus duetas, tačiau pasakyti, kuris iš poros prie technikos besisukiojančių vyriškių, yra tėvas, o kuris – sūnus, ne taip lengva kaip gali pasirodyti. Islandai pradeda su kur kas mažiau gamtos, nei žadėta, tačiau jų space ambient tiesiog virpina širdį. Gal ir ne patys originaliausi, tačiau ypatingai stiprūs ir gražūs sąskambiai, kartais sunkesni, kartais lengvesni ritmai ir fantastiškos dermės – velnias, kaip gerai. Su drauge susižvalgom, kad vėl teks šiek tiek paišlaidauti.

Kad pasirodymą stebėti būtų įdomiau, islandai mums pristato savo salą – ne šiuolaikinę, bet tokią, kokia ji buvo tarp 1930-1950 metų. Stebime, kaip jie gano avis, maudosi baseinuose, kaip kalba svarbūs žmonės ir kaip nejaukiai nuotraukoms pozuoja susikaustę provincijos gyventojai.


Šis tėvo ir sūnaus pasirodymas – geriausia, ko gali tikėtis ketvirtadienio vakarą. Nors kosmiški sąskambiai šalti, projekcijų, už stalo plušančių atlikėjų bei muzikos dermė sukuria tik šilčiausias emocijas. Būčiau emocionalesnis, galėčiau ir kokią džiaugsmo ašarą nubraukti. Nenubraukiu, bet pasirodymas vis tiek velniškai geras. Drįsčiau teigti, jog vienas geriausių iš to, ką girdėjau šiemet. Klausau dabar jų kompaktą, berašydamas, ir taip gera, ramu.

Šia džiugia gaida ir baigiu pirmąją jaunos muzikos potyrių dalį. Bus ir antroji, nes laukia koncertai penktadienį, šeštadienį ir pirmadienį. O ir jūs dar turit progą išgirsti kažką kitokio, nei kožną savaitgalį. Rekomenduoju, bus įdomu.
Sv. Velnias, 2011 Balandžio 29, 01:09

Komentarai

  • asdasdsadsadsada
    asdasdsadsadsada @ 2011 Balandžio 29, 02:14

    kad va planavau i vilniu, nebeiseis sia savaite..

    0  0
  • Daina D.
    Daina D. @ 2011 Balandžio 29, 01:56

    aš šiemet kažkaip irgi, ką padarysi. šiaip šeštadienį tikrai norėčiau nueiti, rook, gal spėsi dar?

    buvo beje info! :) www.djscene.lt

    0  0
  • asdasdsadsadsada
    asdasdsadsadsada @ 2011 Balandžio 29, 01:48

    zjbs pramiegojau.

    0  0
  • Sv. Velnias
    Sv. Velnias @ 2011 Balandžio 29, 01:46

    Pridėjau linką į festivalio programą straipsnio apačioje.

    0  0
  • asdasdsadsadsada
    asdasdsadsadsada @ 2011 Balandžio 29, 01:42

    tai kur *KRIU* ta galerija

    0  0
  • outs
    outs @ 2011 Balandžio 29, 10:46

    Piotro pasirodymo pradžioj galvojau, kad teks kęst valandą neaiškaus garso kratinio... bet po to įsivažiavo ir buvo netgi labai įdomu. Dar pagalvojau, kad jam pavyktų visai nebloga dubtecho kurt.

    Kalbant apie duelprotokol pasirodymą, bent jau man jų pasirodymą išgelbėjo... mirksinti lempa ! Iš esmės buvo neblogų vietų, kita vertus - iš dviejų galvų, dviejų obuolių ir krūvos programų norėtųsi tikėtis daugiau.

    Gaila nepavyko pamatyt stereo hypnosis, atrodo, buvo stipru !

    Norom nenorom užeidamas į pustuštę piano.lt vis prisimenu Jauną muziką prieš kelis metus - su pilnomis šmc salėmis, krūvomis technikos ant scenos ir jausmu, kad čia vyksta kažkas rimto..

    Kita vertus, būtent iš šis festivalis (koks jis bebūtų) išlieka ta vieta, kur galima pasisemti labai rimtų muzikinių išgyvenimų. Laukiam antros koncertų bangos ir apžvalgos !

    +1  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.