Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 162 svečiai
Temos


Popo (Oorchach, Vilkduja): „Kai žmogus susimąsto apie dalykus, esančius giliau nei įprastas gyvenimas, retai kada jam pasidaro linksma“ (Specialiai Djscene.lt)

Su Povilu Vaitkevičium, dar šaukiamu Popo, susitikome gatvėje, mat kavinė, į kurią pakviečiau jį susitikti, dar nebuvo atsidariusi. Stoviniavau jo laukdamas ant šaligatvio ir mąslia povyza koja sniege piešiau kvadratą.

"Oorchach" pirmąkart išgirdau Lashishos organizuotame "Icetodiron". Jau tada su kolega Morandžiu atkreipėm dėmesį į atlikėjų sąraše esantį negirdėtą lietuvišką projektą, o kitą dieną aptarėm, kad jo pasirodymas buvo labai labai geras. Dar didesnį susidomėjimą atlikėju sukurstė Kalėdų senelio atneštas albumas, patvirtinęs įtarimą, kad Popo, mano nuomone, yra vienas geriausių mūsų Tėvynėje prodiuserių.

Pokalbis apie viską nuo kūrybos ir šamanų iki kasečių ir popso užtruko, tad siūlau iš anksto pasiruošti puodelį kavos ar arbatos.

Turi ne vieną projektą, pristatyk juos keliais sakiniais.

Konkrečiais savo projektais laikau du - "Vilkdują" ir "Oorchach". Jie išsivystė paprastai, bet organiškai. Seniau, kai dar domėjausi kitokia muzika, metalova labiau, norėjau pradėti groti ką nors visiškai kitokio. Tada"Vilkduja" išleido tokį eksperimentinį CDR, praktiškai rankų darbo, kur buvo galima rasti to, kas dabar būdinga ir "Vilkdujai", ir "Oorchach". Laikui bėgant "Vilkduja" nukrypo prie dainos, o "Oorchach" pradėjo gilintis ir tyrinėti tas gilesnes plotmes, ritualines. Ir ši takoskyra labai gražiai manyje guli, nors kartais nevengiu vieno projekto muzikinių garsų ir kilpų naudoti kitame.

O "Lauxna Lauksna"?
"Lauxna" buvo projektas su Vytu, kuris dabar groja šeimyninėje neofolko grupėje "Spanxti". Aš jam kartais padedu koncertuose, bet "Lauxna" dabar tokioje gilioje hibernacijoje, kad net nežinau kaip čia bus. Vytas - užsiėmęs žmogus, o kai turi laiko - užsiiminėja "Spanxti" kūryba. Noriu kartais ką nors padaryti, nes yra tų senų gabalų ir medžiagos, bet nežinau ar ir kada prie to prisėsime.

Kuris iš pagrindinių projektų pačiam patinka labiau?
Bangom. Būna, kad užeina banga, kai kuriu tik "Oorchach", o būna, kad kuriu tik "Vilkdujai". Tai priklauso nuo mano būsenos, metų laiko, nuotaikos... Manau, kad tai labai gerai, nes vienas projektas tinka vienai, o kitas - kitai mano emocinei nišai.

Ar neišskirtum iš jų sudėtingesnio?
Vis tiek nemažai dalykų yra daroma namų sąlygomis, tad sudėtingiausia yra išlaikyti tokį skambesį, kuris man yra svarbus. Nekalbu apie blogą ar gerą, bet apie tokį, kuris man patiktų. Kartais būna, kad pusvalandį sėdi prie vienos kilpos ir reguliuoji reverbą, bet vis nežinai ar gerai jis skamba, ar ne. Tai galioja tiek vienam, tiek kitam projektui, nes pastebiu, kad nors skamba kitaip, jie yra panašūs savo kilpinimu.

Nebūna sunku persikūnyti iš vieno projekto į kitą?
Kartais būna tokių gabalų, kad sukuriu ir nebežinau kur įkišti, nes pataikau į tarpą tarp šių projektų. Bet vėlgi tai priklauso nuo nuotaikos. Jei užėjus puikiai nuotaikai čiumpu gitarą ir sukuriu kažką melodingesnio, tai tinka vienam projektui, o jei gitaros sąskambius perdarau į purviną kilpą, tinka kitam.

Kurdamas dar neplanuoji, ką sukursi?
Na ne, yra planuojamų dalykų. Pvz., turiu kokį garsų rinkinį, rupių garsų, ir tikrai žinau, kad jis bus naudojamas "Oorchach". Tokie atvejai, kaip prieš tai minėti, pasitaiko labai retai, nenoriu kad klaidingai suprastum - dažniausiai jau žinau, kurio projekto kūryba užsiimsiu.

Kaip apskritai gimsta tavo kūriniai?
Kuo įvairiausiai - būna, kad sėdžiu kabake ir išgirstu kokią nesąmonę, kuri įkvepia dainą. Būna, kad randu kokį seną įrašą, kurį klausydamas pagalvoju - "gerai būtų šią vietą nusempluoti". Būna, kad eidamas gatve išgirstu kokį drone'inį foną, kurį grįžus norisi atkurti, nes jis puikiai skambėtų kūrinyje.

"Oorchach" pasirodymų metu dažnai galima išgirsti negirdėtų kūrinių, kurie taip ir nepasiekia klausytojų namuose. Kur jie dingsta?
Jie ten ir lieka. "Oorchach" įrašai kompaktuose yra konkretūs ir išbaigti nuo A iki Z. O koncerte skamba keli garso, efektų ir ritmikos sluoksniai... ir aš stengiuosi, kad jie niekad neskambėtų taip pat. Gali vieno gabalo ritminė sekcija pereiti į kito gabalo drone'inį foną, bet apskritai noriu, kad kiekvienas koncertas skambėtų kitaip. Dėl to, kad būtų įdomu kitiems, bet tuo pačiu, kad būtų įdomu ir man, nes nuobodu koncertų metu groti tą patį, kas įrašyta kompakte.

Paskutinis "Oorchach" pasirodymas buvo labiau noise'inis, nei ankstesni - čia nauja kryptis?
Nežinau, čia natūralus domėjimasis plačiau. Domiuosi įvairiu garsu, o kad nestovėčiau vietoje, pabandau vieną, pabandau kitą ir žiūriu, kas gaunasi. Vis tiek principas išliko tas pats - kilpinimas. O nešvarų skambesį iš dalies nulėmė tai, kad per pasirodymą naudojau kasetes. Dalis to, ką girdėjai grojant, ėjo iš kasetinio multitrack'o - kasetės skambesys pridėjo purvo. Šis kasetinis purvas man patinka tuo, kad nors yra chaotiškas, jį vis tiek galima suvaldyti.

Kaip apskritai industrial scenoj su tom kasetėm?
Tam tikrose industrial atšakose, ypač noise scenoje, pogrindyje, kasetė yra, nepabijokime to žodžio, populiarus formatas. O žiūrint socialiai, tai kaip ir savotiškas iššūkis įprastoms laikmenoms. Bet kiekvienas žmogus renkasi formatą dėl tam tikros estetikos. Pačiam kasetė kurį laiką buvo nugrimzdusi praeitin, bet dabar vėl ją atradau. Man pradėjo patikti jos organiškumas, minkštas, šiltas garsas, kurį nežinau, ar kompaktas gali išgauti. Per "Speigą" pirmąkart grojau gyvai su kasetėmis ir man tas labai patiko. Jauti kažkokį mistišką jausmą, kai matai, kaip vyksta procesas, sukasi juosta - nesąmoningai, bet vis tiek žinai, kad toje juostoje slypi tavo garsas.

Kai kurie didžėjai panašiai kalba apie plokšteles...
Na, plokštelę visų pirmą reikia išleisti. Be to, plokštelė yra pernelyg trapus daiktas, kad drįsčiau su ja manipuliuoti. Koncerte vis tiek su aparatūra elgiamasi grubiau nei namuose, be to, ją ir suvežioti reikia, ir susidėti, ir begrojant visko gali nutikti. O kasetės man yra vienas naujesnių atradimų.

Kaip kilo mintis išleisti kasetinį splitą su "Pogrom"?
Sėdėjom kažkada ir sumąstėm išleisti tą splitą, kasetinį būtent. Esu jau tokį padaręs su "Vilkduja" ir "Obšrrr"... apskritai jau naujas "Vilkdujos" albumas turėtų ne už ilgo pasirodyti - aš tinginys, tai truputį vėluoja. "Oorchach" naujas leidinys irgi bus... turėtų būti, nežinau kada ir kaip, bet jis nebus kasetinis. Tačiau šį splitą reikėjo leisti kasetėje, nes abiejų projektų skambesys idealiai jai tiko. Jis grubus, šiurkštus ir nėra pernelyg user friendly. Bet tame ir slypi jo žavesys.

Industrial scenoje labai madingas reikalas yra "limited edition". Kompaktai išleisti 100 kopijų tiražu, o kiekvienas dar ir pažymėtas atitinkamu numeriuku. Pogrindininkai niekina "masių tuštybę", bet ar tos numeracijos, kolekcionavimai nėra tos pačios tuštybės, kurią kiti išreiškia pirkdami D&G marškinėlius, atspindys?
Žinok, kai kalbėjai taip ir pagalvojau, kad kai kuriuose sluoksniuose yra to snobiškumo. Tačiau iš kitos pusės - kam leisti daugiau, jei niekas nepirks? Nes tos 98 mūsų išleistos kasetės... jų daugiausiai išeina mainams ir pirks jų žmonės nedaug. Ir šiaip, manau, kad geriau mažiau nei daugiau. Yra ir tam tikro snobiškumo, bet man pačiam tai žavu. Man patinka matyti tokius tiražus kaip 333 ir suvokti tą skaičių.

Čia panašiai kaip su atlikėjais. Jei susidomiu kokiu, nueinu pasižiūrėti jo diskografijos į Discogs.com. Jei pamatau, kad atlikėjas prileides šimtus tūkstančių albumų ir singlų... gal čia asmeninis bug'as, bet suveikia šiek tiek atstumianti reakcija. Jei albumų būna kokių dešimt, na, toks kiekis, kurį aš galiu suvokti, sudėti į stalčiukus galvoje, atlikėjas atrodo kur kas artimesnis.

Taip ir su tiražais. Jei tiražas yra 111, tai kiekvienas jo vienetas yra kur kas vertingesnis, nei tokiu atveju, jei kompaktų būtų 10 000. Jei sunaikintum po penktadalį vieno ir kito tiražo, tai pirmajam tas labai pasijustu, o antrajam dar liktų 8000 - ne taip ir baisu.

O tie skaičiai? 111, 333, ar 98 vietoj 100, kodėl?
Nes taip įdomiau. Kartais tokie tiražai yra magiškas dalykas. Kai kurie, ypač ezoterinės, kultinės srities atlikėjai dažniausiai naudoja maginius kiekius, pavyzdžiui, 23 kart 3 ar 111 ir panašius. O šiaip tokie tiražai atspindi norą padaryti kažką nestandartiškai. Šimtukas - aiškus, o va tokie tiražai - ne.

Taip gaunasi kažkas keisto ir nepatogaus, tokia pati yra ir scena. Vieni projektai yra visiškai aiškūs, o kitus nežinia kam priskirti. Protas kartais net nesuvokia į kokią nišą pastatyti vieną ar kitą dalyką. Manau, kad toks keistumas, tyčinis iš esmės, atsispindi ir išleidžiamų kopijų kiekyje. O atlikėjas tą tegu daro kaip tik nori.

"Oorchach" pasirodymai Lietuvoje vyksta labai retai...
Tai, kad matai, nelabai yra kam juos daryti. Yra du ar trys žmonės rengiantys tokius renginius, kuriuose galėtų groti "Oorchach".

Tenka groti užsienyje?
Vieną kartą grojau Olandijoje, o šeštadienį važiuosiu į Latviją. Olandijoje buvo vienas nuobodžiausių koncertų, kiek teko dalyvauti - grįžęs iš ten pagalvojau, kokie jėgovi koncertai vyksta Lietuvoje. Galbūt aš kažkaip kitaip vertinu, galbūt buvau ne į temą, nes kitos grupės grojo martial.

Martial stilius pasižymi tuo, kad garsų apsuptyje atlikėjai apsirengę įvairiom uniformom stovi ir deklamuoja savo tiesas. Vieni tai daro nuoširdžiai, o kiti dėl pozos. Man ten taip nepatiko - pasijutau, kaip atėjęs į karnavalą. 90% vaikščiojo su uniformom, kas dar juokingiau, kad pusė jų netiko... Ir tai buvo ne kaip ėjimas į koncertą, o kaip ėjimas... na va, biurgeris, po sunkios savaitės nueina į kažkokį renginį, kur pamatys tai ką nori - piktą vyruką su uniformą, kuris ten kažką šūkauja. O kadangi "Oorchach" buvo kitoks, purvinesnis, jaučiausi visiškai ne ton terpėn patekęs. Gal ne toks koncertas buvo...

Mūsų koncertuose yra daugiau vidinės ugnies, daugiau vidinio chaoso. Gal dėl žmonių, gal dėl dar ko. Gal čia aš pernelyg noriu, kad taip būtų visur? Pas mus, jei koncertas geras, visada vyksta kažkoks judėjimas. Net ambiento koncerte jaučiasi negirdimas žmonių šurmulys. Pas mus žmonės teigiamai laukiniai, o pas juos (olandus) viskas perdėm civilizuota.

Kaip vertini industrial, ambient ir panašių stilių sceną Lietuvoje?
Net nežinau ar tai galima vadinti scena. Savoka industrial yra apaugusi daugybe įvairių žanrų, o ir tie žmonės, kurie kuria industrial, dažnai turi ir kitų projektų, kuriuose kuria kitų stilių muziką. Tad aš matau labiau ne sceną, o paskirus atlikėjus. O šiaip toks vaizdas, kad 90% šios scenos koncentruojasi Vilniuje. Arba aš nematau, arba nežinau... pavyzdžiui iš Kauno, galiu pasakyti nebent kokius avangardistus... Na, Kaune apskritai viskas tyliai vyksta.

O kaip šie paskiri atlikėjai palyginus kitomis šalimis?
Lietuvos scena yra kur kas geresnė už Lenkijos, nors pastaroji stipri kiekybiškai. Man šovė absurdiška mintis lygint su kaimynais... Šiaip iš Rytų Europos nematau šalių, kurių scenos prilygtų lietuviškai. Gal čia skamba kaip nors mandrai, bet kiek teko klausyti projektų iš šių šalių, mažai kas sudomindavo. Daugelis būdavo šabloniški, kartais kiek paįvairinti, bet nelabai įdomūs. Kiekybės daug, bet kokybės mažai. Na, o skandinavai - jie įvaldę šitą dalyką. Kiekybė ten nemaža, bet kokybės kur kas daugiau nei aplinkinėse šalyse.

Ar lietuviškai industrial scenai nieko netrūksta?
Kartais pagalvoju, kad kažko trūksta, kartais, kad ne, o kartais, kad dabartinė situacija yra ideali. Nes jeigu būtų didžiulė scena su krūva žmonių, būtų galima pasimesti kiekybėje... nors gal domesio ir trūksta. Atrodo, kad nemažai domisi, bet iš tikrųjų tų klausytojų ne tiek jau ir daug.

Kartais atrodo, kad to viešumo vengiama - renginiai pernelyg nereklamuojami, neišnaudojamos net nemokamos priemonės. Lyg renginiai būtų slapti.
Gal čia ir yra tas industrial kvapas? Man pačiam nereikia didžiulio viešumo. Aišku svarbu ir patinka, kad manęs klauso, bet nesiekiu minių, tas savęs eskalavimas man svetimas. Yra atlikimas ir atlikimo ritualizavimas. Šis ritualas man svarbus, o jis niekada nebus tikras, jeigu bus rodomas kaip pokazucha, kaip koks šou.

Čia dalį estetikos sudaro muzikos paieška. Jei tave tai traukia, teks pačiam pradėti domėtis. Kitaip nei populiariojoje scenoje, niekas neatneš visko ant lėkštutės. Reikia stimuliuoti savo paieškos gabumus - ir ieškodamas vieno gali netikėtai rasti dar ką nors įdomaus.

Minėjai popsą... ar yra geresnės ir blogesnės muzikos stilių? Klausantys IDM dažnai jaučiasi pranašesni už...
Gali koks nors čiuvakas sukurt IDM gabalą iš girdėtų semplų, nuplagijuot Aphex Twin ir vadint tai IDM, nors tai bus ne IDM'as, o nesamonė. O gali būt ir gerai sukaltas pop gabalas su nuostabiais vokalais, ir tai bus geras gabalas. Reikia vertint patį gabalą.

Pats klausau nuo visiško noise iki 80-ųjų coldwave ar geros kokybiškos pop muzikos. Šiaip viskas kas sena atrodo gera. Kas tada atrodė popsas, dabar atrodo vintage ar retro.

Tas po dvidešimt metų galios ir Lady Gaga bei Britney Spears?
Aš tikiuosi, kad to nebus, nes būtų siaubas. Jei taip būtų... tai labai norėčiau, kad nebūtų. Jeigu keturiasdešimties atsiminsiu Lady Gaga tai išvis manau, kad būsiu debilas.

"Oorchach" skambesys bent jau man atrodo išskirtinis. Ar buvo kokių grupių ir atlikėjų, kurių kūryba būtų jį įkvėpusi?
Aišku kažkiek įkvepia ir tai, ko klausau, ir tai, ko klausydavau seniau. Būtent tokiu repetetyviu kilpinimu su gaudesiu fone pasižymi oldskūlinis industrial scenos skambesys, kuris vyravo nuo aštuoniasdešimt kažkelintų iki devyniasdešimtų, na, oldskūlas. Pačioje pradžioje industrial pasižymėjo sunkiu kilpinimu - ryškiausias pavyzdys yra "Deutsch Nepal". Jis man labai patinka... neabejoju, kad jo įtaka girdima mano kūryboje, bet džiaugiuosi, jog ji ne tokia ryški, kokia galėtų būti.

Bet tas kilpinimas kilo ne tik iš to ką pasakiau - man jis siejasi su ritualu. Ir seniai seniai... na, ne taip seniai aišku, kai klausiau metalo, atradau ir visokio folkloro, o eidamas toliau priėjau ir visokių ritualinių dalykų - grojimų būgnais miškuose ir panašiai. Manau, kad tas atavistinis dalykas, atavistinis būgno daužymas elektronikoje ir yra išreiškiamas repetetyviom kilpom. Būtent repetetyvumas yra ta būsena kuri nuveda į transą, repetetyvumas arba koks nors statiškas gaudesys. Tai garsai, kurių nerasi standartinės dainos struktūroje, tad jie ir veikia kitaip nei standartinė daina. Turbūt jie įjungia kokius kitokius motoriukus... nežinau. Nuolat kartoju "nežinau", bet būna mintys, kurių negaliu pasakyti, tapdamos žodine informacija jos sunaikina pačios save.

Šiais laikais techniškai muziką kurti lengvą, o priėjimą prie to turi visi. Įsivaizduoju, seniau norint kurti muziką reikėdavo įdėti labai daug pastangų vien tam, kad prieitum prie galimybės tai daryti. O šiais laikais viskas nepalyginamai paprasčiau.
Mano nuomone tai nėra labai gerai, bet kas aš toks esu kas spręsčiau? Čia galima apskritai nusifilosofuoti iki pat asmeninės laisvės suvokimo. Na taip, dabar visi viską turi, bet kokį šūdą sukūręs gali jį paleisti myspace ir visi tave girdės... na, ne visi, bet vis tiek. Mano nuomone, tokie dalykai ir padeda atsirasti eterio taršai.

Kad ir su tuo pačiu noise. Noise projektų internete yra kaip prišikta. Iš jų, duok Dieve, kad vienas procentas būtų vertas dėmesio. O kiti - for fun. Man labai nepatinka kai prasideda požiūris for fun. "O aš galiu tai padaryti, davai aš tai padarau!" - nors anksčiau nė nebūtum apie tai pagalvojęs. Nors kitąvertus, žmonės, kurie nusimano, iškart atskirs šlamštą. Manau, jog nėra gerai, kad priėjimas toks lengvas, bet yra kaip yra, geresnieji vis tiek prasimuš.

O kaip vertini skaitmeninius leiblus? Nežinau ar jie populiarūs industrial scenoje.
Priklauso nuo tam tikrų žmonių grupės požiūrio. Tam tikros muzikos klauso panašiai mąstantys žmonės, tad jie ir žiūri į ją panašiai. Kad ir kaip būtų keista, yra nemažai skaitmeninių leiblų leidžiančių ambient ir martial. Bet man pačiam internetinis relyzas yra iki-relyzas. Jis nėra iki galo išbaigtas. Jei turėtum dešimt internetinių relyzų tai būtų tik kažkoks pasižaidimas. Tas pats pažaidimas su Myspace.com. Turi internete, bet realiai jo neturi - išjungi kompą ir viskas baigiasi.

Maloniausia yra turėti tą realų, išbaigtą produktą. Materializuoti kažkokią iliuziją. Tai alchemija, nesvarbu, kad kompaktas pereina visus tuos fabrikinius dalykus. Nuostabu yra gauti savo išleistų kompaktų dalį. Tai kainuoja daug pastangų, vargo ir šiaip atlikęs darbą smagiai jautiesi. O tie internetiniai - nežinau. Įdomu pasiklausyti, bet šiaip jų nelabai mėgstu.

Muzikos kūryba - amatas ar menas?
Kaip amatą - ne, kaip meną... irgi ne. Vadintis menininku - snobiška, o vadintis amatininku - kvaila. Dabar tos savokos man nebėra aktualios. Tiesiog groju... artimiausias žodis - kūryba. Bet kas tai yra, kodėl... kartais galima susimąstyti, bet pateikiant muziką reikia eliminuoti tą klausimą.

Vėlgi grįžtam į senovinį ritualo suvokimą. Šamanas mušdamas būgną negalvodavo, ar jis atlieka meną ar amatą. Jis tiesiog atlikdavo burtus, magiją. Tai būdavo konkretus įvykis, be visų tų žodinių paaiškinimų. Kažkoks nežmogiškas įvykis erdvėje, blykstelėjimas. Paradoksas - nežmogiškas paaiškinimas, kai viskas suprantama nekalbant. Čia panašiai.

Ar svarbu turėti muzikinį išsilavinimą? Šamanai lyg ir apsieidavo be jo.
Priklauso nuo to, kokią muziką groji. Šiaip čia labai individualu - vieniems reikia, kitiems ne. Tik truputį pažįstu natas, bet turiu gerą klausą. Ir tai yra svarbu. Jeigu žmogus turi širdy tą kontaktą ir jis yra pakankamai stiprus, tai jokie šitie mūsų sukurti techniniai reikalavimai prieiti prie muzikos nebeturi prasmės. Žmogus gali baigti penkias konservatorijas ir grot nuobodžią muziką ar gyventi be jokių mokslų kaime ir groti nuostabią muziką.

Nekart kalbant su prodiuseriu apie kūrybą teko išgirsti - "kuriu tik dėl savęs". Ką manai apie tokius pasisakymus?
Netikiu tokiais pasakymais. Jei kurtum tik dėl savęs, tai nė nedalintum interviu, nieks tavęs nežinotų. Gali net negroti, o užsidaryti kambary ir kurti sau dėl savęs. Jeigu tu kuri, išvemi dalelę dvasios, visada nori kažkam tai parodyti. Kiekvienam patinka kai žmonės sako, kad pagrojai gerai - nereikia savęs apgaudinėti. Gali turėti tam tikrą pozą ar kažką, bet manau, jog tie, kurie sako, jog groja tik dėl savęs - meluoja.

Pačiam įvertinimas svarbus?
Aišku, kad svarbus. Bet tuo pačiu reikia išlaikyti ribą, kad tai nevirstų pataikavimu. Žinai, kai kas nors pasako komentarą - "oi, jėga, bet galėtum groti va biški kitaip". Man tai aišku sekas iki šiol, nesuku galvos. Bet manau, kad yra nemažai žmonių, kurie nori, kad kiti juos girtų ir taikosi prie publikos norų.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip pogrindis? Kodėl kieta jame būti?
Manau dabar tai tapo socialiniu dalyku apibūdinančiu susirinkusius žmones. Overground'as juk nežino apie underground'ą, o tai suteikia tokį tylaus elitiškumo jausmą. Čia kaip uždara žmonių su bendru požiūriu aibė. Kai priklausai uždarai bendruomenei gaunas socialinis žaidimas, kad "mes esam kitokie". Jis turi kažkokios masoniškumo dvasios, tai yra įdomu.

Bet jei, čia tokia utopinė situacija, "Oorchach" kūriniai išsiveržtų į mases, ar jie vien dėl to prarastų savo vertę?
Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Man atrodo, kad tam tikra publika, kuri mane supa yra įdomesnė už didžiąją visuomenės dalį. Banaliai skamba, ta visuomenė, masė... bet mano pažįstamų ratas už mases yra įdomesnis. Aš galiu padėti gatvėje žmogui, aš nesu prieš patį žmogų, bet man nepatinka visuma. Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Bet ačiū Dievui, kad taip nebus. Tame ir yra šiokio tokio žavumo. Vėl išlenda mintis, kad galbūt tokia situacija, kokia dabar ir yra geriausia? Gal.

Daugelis žmonių iš pašalės industrial sceną laiko destruktyvia ir niūria. Kiek čia tiesos?
Pažįstamas yra teisingai pasakęs apie liūdną ir niūrią muziką: minusas ir minusas padaro pliusą. Be abejo, visi mes mėgstam būti linksmi - nereiškia, kad visi, kas klauso tokios muzikos yra niūrūs, susiraukę ir liūdni. Man atrodo, kad tas niūrumas, vadinamasis niūrumas, atveria gilesnes plotmes, jeigu moki tai pateikti.

Negali džiaugtis nežinodamas, koks yra liūdesys. Žinodamas tam tikrą liūdesio kartelę sužinai ir tokią pačią džiaugsmo kartelę, veidrodžio principu. Ir net nežinau, daug tarpusavy diskutuodavom apie tai, bet bendros nuomonės čia niekada neprieisi - ar gali linksma kūryba būti geresnė už niūrią?

Panašiai kaip su filmais? Dažnokai su gera pabaiga - vidutinis, su bloga - labai geras?
Tas laimingas "tralialia" yra apakinantis švytėjimas, kuris nelabai ką palieka. Aišku nuolatinis grūzas irgi nėra gerai. Bet visa geriausia poezija, visos geriausios knygos - jos nebuvo kokios nors komedijos.

Manau, kad niūrumas ir liūdesys pasireiškia dėl pačios žmogaus natūros nagrinėjant kertinius egzistencinius klausimus. Žmogus turi robotinę būseną - gyvena, myli, dirba, veda - ir tai, atseit, laikoma gerove, tai nustatyta kryptis. Bet kai žmogus susimąsto apie dalykus esančius giliau nei įprastas gyvenimas, retai kada jam pasidaro linksma. Jam pasidaro niūru, keista ar nejauku, nes tai yra nepažinta erdvė.

Tos emocijos yra susijusios su pažinimo riba. Nežinia visąlaik baugina.

myspace.com/oorchach
myspace.com/vilkduja

Nuotraukos Morandžio ir Pjano.
Sv. Velnias, 2010 Vasario 24, 13:53

Komentarai

  • Mahila
    Mahila @ 2010 Kovo 01, 02:15

    Labai pritariu mintims apie kūrėjus, teigiančius, kad "kuria dėl savęs". Kitą kartą rašydamas skirk daugiau dėmesio skyrybai.

    0  0
  • shn
    shn @ 2010 Vasario 25, 11:20

    labai gerai, subalansuojat su tokiais intervais:)

    0  0
  • NoSmoking
    NoSmoking @ 2010 Vasario 25, 12:20

    Pokalbis ir pasnekovas patiko labai. Ypac tas kitoks poziuris ir nuomone.

    0  0
  • arno daredevil
    arno daredevil @ 2010 Vasario 25, 01:03

    idomiai...

    0  0
  • Titas Sid
    Titas Sid @ 2010 Vasario 22, 10:10

    Geras interviu , ir kaip sakant, teisingas Povilo poziuris i muzika bei visusu kitus dalykus ...

    0  0
  • Andreal
    Andreal @ 2010 Vasario 22, 05:44

    vau kokia muzika :)

    0  0
  • 9R32c
    9R32c @ 2010 Vasario 22, 02:30

    laukiau :)

    0  0
  • chignyza
    chignyza @ 2010 Vasario 21, 11:02

    Talentingas ir su idomiu poziuriu i pasauli Povilas.

    0  0
  • Mightmare Nary
    Mightmare Nary @ 2010 Vasario 20, 11:41

    akinantis "tralialia" švytėjimas palieka industrinį gruzą, ką čia paslėpsi:)

    0  0
  • dIE
    dIE @ 2010 Vasario 20, 07:27

    Dekui, labai geras interviu.

    0  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.