Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 47 svečiai
Temos


Danny Howells: „Nemanau, kad Jeff Mills naktimis negali užmigti dėl to, kad jo nėra TOP 40, o Ricky Stone yra“

    Žymės:
Svarbiausia skaitant šį interviu atsiminti, kad su gilumos meistru britu Danny Howells kalbėjomės daugiau nei prieš pusantrų metų, 2008-ųjų vasarį, kai jis lankėsi "Pacha" ir "Exit". Pokalbis kurį laiką buvo įstrigęs kažkur tarp diktofono ir kompiuterio, o kai vėl atsirado, paaiškėjo, kad Danny ir vėl atvažiuoja į "Exit". Ir kai kas spėjo pasikeisti.

Kalbėdamas Danny buvo ypatingai atviras. Kartais tuo net nustebindavo. Vėliau pats prisipažino, kad mūsų pokalbis jam tapo iššūkiu, o kai kurie dalykai, kuriuos pasakė, vėliau privertė gerokai pasukti galvą. O dar po metų jo leidykla "Dig Deeper" vieną po kito išleido visą krūvą plokštelių. Atrodo, viskas grįžo į savo vėžes, ar ne?

Po tavo vakarykščio grojimo klube "Pacha" girdėjau komentarų, kad grojai ne publikai, o sau. Kaip yra? Dėmesį koncentruoji į savo ar publikos pasitenkinimą? Kas po vakarėlio turi jaustis gerai?

Didžėjaudamas bandai ir turi galvoti apie tai, kad groji sau - juk groji muziką, kuri patinka pačiam. Perku tik tai, kas man patinka! Tad, būdamas klube, groji muziką publikai, bet savo paties ribose. Jei atsidurčiau klube, kurio lankytojai mėgsta vokalinį house ar kitą komercinę muziką, mano įrašų dėžėje neatsirastų nieko, kas juos pralinksmintų. Visuomet sukiesi su ta muzika, kurią turi. Negali pasakyti: "O, velnias, čia komercinis klubas, einu atsinešiu vokalinių kūrinių". Telieka stengtis ir groti muziką, kuri patinka tau, bet šiek tiek patinka ir jiems. Kartais pavyksta, kartais - ne, bet kiekvienąkart stengiesi kiek įmanoma.

Kiek žinau, tavo įrašų kolekcija - tokia plati, kad kiekvienas ten atrastų kažką sau. Ar visgi koncentruojiesi į kažką konkretaus?

Kai perku muziką, koncentruojuosi į viską. Pačią įvairiausią - nuo pop iki džiazo, roko, senų įrašų, netgi bliuzo - praktiškai kiekvieną muzikos stilių. Tačiau laikas nuo laiko pasijaučiu apsėstas konkretaus atlikėjo. Pavyzdžiui, George Clinton ir "The Funkadelic". Toks apsėdimas trunka apie tris mėnesius ir tuomet aš bandau įsigyti viską, ką tik jie yra išleidę. Clintono aistra praeina, bet ateina "The Smiths" aistra, arba "The Cure"... Tokiais aistros periodais ir gyvenu, ir visada perku viską. Visur ieškau "bootlegų", gyvų įrašų - bet ko. Gana brangu, bet ir pakankamai smagu!

Ar pirkdamas ieškai vieno muzikos formato?

Seną muziką, tą, kuri išleista septintame ar aštuntame dešimtmetyje, mėgstu turėti plokštelėse. Būtent šiame formate ji buvo numatyta klausytis. O ir geros kokybės įrašų nesunku rasti "secondhanduose" ar "Ebay". Tiesa, patinka turėti ir CD versiją, nes iš kompakto patogu įsikelti į "iPod" ir klausyti, kur bebūčiau.

Jei jau moku už muziką 8 ar 9 svarus, man patinka gauti tai, ką galėčiau palaikyti rankose. Kas tas mp3? Negali jo paliesti, negali pamatyti, gali tik klausytis. Galų gale tai kažkas, kas iš tiesų tau nepriklauso. Dar - "iTunes" turi taisyklių apie tai, kaip muziką, pirktą iš jų, turėtum klausyti. Jei jau moki, pats ir turi tai kontroliuoti. Jei nori nusikopijuoti į kitokį grotuvą, niekas neturėtų to drausti.

Muzika, kurią groju, beveik visa - viniluose. Perku ir iš "Beatport", bet daugiau tam, kad turėčiau atsarginę kopiją. Jei keliauju ir manau, kad galiu prarasti bagažą, stengiuosi vežtis ir "atsarginę" mp3 kolekciją.

Dažnai dingsta plokštelės?

Taip, deja, dažnai! Pastaruoju metu lyg ir tvarkingiau viskas, bet, pavyzdžiui, praėjusią vasarą buvo visai blogai. Viskas dėl to terorizmo ir padidinto saugumo oro uostuose. Su bagažu visiems kildavo daug problemų. Mano plokštelės dingdavo ir dingdavo - kartais kokioms dviems ar trims savaitėms! Visiškas gaidys...

Blogai ne tik tau, bet ir tiems, kuriems groti skrendi, ar ne?

Būtent, todėl ir reikia turėti atsarginių muzikos kopijų. Taip bent setą atgroti sugebėsi. Daugelis didžėjų būtent dėl šios priežasties plokštelėmis ir nebegroja. Oro linijos yra bevertės. Visiškai be priežasties - beviltiškos! Pavyzdžiui, skrendu iš Londono į Amsterdamą. Skrydžio trukmė - valanda. Kaip kas nors gali dingti? Tačiau, nusileidus Amsterdame, paaiškėja, kad mano bagažas nuskrido į kokią nors Bulgariją! Idiotai.

Ar bėgant laikui smarkiai pasikeitė tavo techninis "raideris"?

Tiesą sakant, nelabai - beveik toks, kaip buvo anksčiau. Tik dabar, skirtingai, nei prieš penkerius metus, prašau ir CD grotuvų. Prieš kurį laiką, jei kūrinį gaudavai kompakte ar skaitmeninėje juostoje, spausdavaisi iš to acetatą, kurį galėdavai pagroti apie 20 kartų. Tuo metu viskas buvo orientuojama į vinilą. Tad CD grotuvai - vienintelis prisidėjęs dalykas.

Žinoma, daugelis kitų didžėjų savo techninius reikalavimus išplėtė gerokai labiau. Žmonės naudoja nešiojamus kompiuterius, "Serato", "Final Scratch", taigi ir "raideriai" skiriasi. Tai, aišku, gerai, bet kartais gali ir problemų sukelti. Pavyzdžiui, festivaliuose. Kas valandą ar dvi turi praktiškai permontuoti sceną! Jei groju plokštelėmis, pirmąsias 15 mano seto minučių vyrukai kažką atjunginėja. Paskutines 15 minučių jie prijunginėja kažką naujo! Sunkus darbas, kai pagalvoji. Anksčiau visiems pakakdavo dviejų plokštelių grotuvų ir vieno mikšerio - to paties kiekvienam. Dabar visi didžėjai turi išsirinkę po geriausią sau. Tad "garsistams" tikrai yra ką veikti!

Kaip manai, ar tokia galimybių groti muziką gama lepina didžėjus?

Ir lepina. Pasirinkimo daugiau, tad kiekvienas gali "susikomplektuoti" tokią darbo vietą, kurioje jam būtų tikrai patogu. Manau, vis dar yra atlikėjų, kurie atvažiuoja ir groja su bet kuo, kas pastatyta, bet daugelis suvokia, kad geriau pasirodyti gali tada, kai viskas suderinta taip, kaip reikia tau. Retokai sutiksi du didžėjus, turinčius identiškus techninius "raiderius" ar net gėrimų "raiderius". Viskas pasikeitė. Tapom panašesni į roko grupes, kuriose kiekvienas labai smulkiai išdėsto tai, ko jam reikia geram pasirodymui.

Ar tokie dalykai reiškia, kad šokių muzikos veslas surimtėjo?

Tokie dalykai verslą "surimtino" šiek tiek. Be abejo, visa tai apskritai tapo daug didesne bei rimtesne industrija. Anksčiau ji tokia nebuvo, bet plečiantis muzikos vartojimo rinkai bei imant licenzijuoti šokių muziką filmams bei reklamoms... Prieš tai pakakdavo telefono skambučio tam, kad tavo norimas didžėjus atvyktų pagroti į klubą. Dabar mums dirba ištisos komandos. Yra didžėjų, kurie samdo asmeninius rinkodaros vadybininkus ir dar daugiau žmonių įvairiems darbams dirbti.

Tai - gerai, nes vis daugiau žmonių iš to uždirba, taip tai palengva tampa industrija. Žmonės mato, kad jų paslaugų gali čia prireikti, taip industrija plečiasi. Didžėjai ima samdyti turų vadybininkus ar asmeninius garso inžinierius. Jei tam yra rinka, kodėl ne? Skamba "korporatyviai", bet taip jau yra.

Ar tavo komanda didelė?

Ne, dažniausiai keliauju vienas. Kartais - su savo mergina, tiesą sakant, gana dažnai. Gal kokį kartą iš penkiolikos drauge vyksta ir mano agentas. Šiaip mėgstu keliauti vienas, nes galiu skaityti, klausytis muzikos ar šiaip kažką kompiuteryje veikti. Šiek tiek asmeninės erdvės išeina į naudą. Jei tik ne per ilgai - tada labai pasiilgstu namų ir merginos.

Man kažkodėl atrodo, kad anksčiau draugauti DJ rato viduje buvo lengviau - juk ir "biznis" čia buvo mažesnis, ir pačių didžėjų mažiau buvo. O kaip gi dabar? Ar įmanoma palaikyti draugiškus santykius ir muzikai nutilus?

Asmeniniai mano santykiai su kitais tikrai geri. Žinoma, nebendrauju su kiekvienu, esančiu scenoje. Visuomet pats esi konkrečioje didžėjų kategorijoje, o jus supa kitose kategorijose esantys. Galbūt "kietesni", išradingesni, o tokie kitus mėgsta ignoruoti ir žiūrėti į juos iš aukšto. Jokia paslaptis - tokie yra didieji techno didžėjai. Tikrai ne visi - kai kurie jų be galo mieli ir draugiški vaikinai, bet yra ir tokių, kurie jaučiasi tiesiog viršesniais. Net turint omenyje tai, kad visi kuriame elektroninę muziką, kai kurie mėgsta save vadinti pionieriais.

Nėra nieko blogo ar neįmanomo būti pionieriumi elektroninėje muzikoje, bet tu niekada nebūsi toks pionierius, kaip Miles Davis, iš tiesų pakeitęs muziką. Arba James Brown, nuveikęs labai daug tam, kad JAV išnyktų rasiniai barjerai, ir net padėjęs išvengti riaušių Bostone 1968-aisiais. Tokie muzikantai nuveikė daug daugiau, nei pati muzika. Tuo tarpu šokių muzikos kūrėjai per savo gyvenimą padarys gal procentą ar dešimtąją procento dalį to, bet vis tiek jaučiasi labai išskirtiniai.

Šokių scenoje žmonių, kuriuos aš tikrai myliu ir su kuriais bendrauju ne tik klubuose, tikrai yra. Jie - žemiški ir tikrai nelaiko savęs didesniais už dievą. Su tokiais bendrauti ir mėgstu. Kodėl gi turėčiau vargintis bendraudamas su tais kitais? Turbūt praeitų kokie dešimt metų, kol pralaužčiau ledus ir pažinčiau juos. Neturiu tam laiko - gyvenimas per trumpas.


Kaip jau sakiau, malonių vyrukų čia tikrai yra. Pavyzdžiui, John Digweed, kuris aukštumose jau krūva metų ir nė trupučio nepasikeitė kaip asmenybė. Tokie žmonės įkvepia. Kita vertus, turim tokių, kurie nuveikė gal dešimtadalį Johno darbų ir elgiasi kaip Bono ar Madonna.


Būtų įdomu pamatyti didžėjų, besielgiantį kaip Madonna!

Cha cha!

Pastaraisiais metais tavo reitingas DJ MAG TOP 100 nukrito. Kreipi į tai dėmesį? Ar įmanoma reitinguoti didžėjų gerumą?

Manau, kad žmonės tuos reitingus tikrai pastebi. Tačiau vėliau pamato, kad ne tokie jie ir svarbūs. Šiandien aš matau, kaip lengva tasi reitingais manipuliuoti ir kaip lengva iš vidutiniškai sėkmingo tapti TOP 5 žvaigžde, nors akivaizdu, kad toks geras tu nesi, ir tiek daug žmonių nuoširdžiai avęs nepalaiko. Tokie dalykai topus ir reitingus gerokai nupigino. Ir žmonės į tai kreipia mažiau dėmesio. Aš - taip pat. Tiesą sakant, tai, kad nukritau taip žemai, yra sąžininga. Juk pastaruosius porą metų kaip prodiuseris ar kompiliacijų sudarytojas nepasižymėjau.

Kai esi tame tope, bijai dėl to, kas atsitiks, kai iškrisi. Bet kai iškrenti, gyvenimas nesustoja - ir toliau gauni "bukingų", net daugiau, nei prieš tai. Vadinasi, tie dalykai nesusiję. Galiausiai suvoki, kad "topas" - šen, o tavo karjera - ten. Yra žmonių, kurie niekad nebuvo topo viršūnėje, bet pasiekė šaunių dalykų. Pavyzdžiui, Layo&Bushwacka!, Laurent Garnier ar Jeff Mills. Jie - žiauriai dideli didžėjai ir jiems jokio skirtumo, yra jie tope, ar ne. Nemanau, kad Jeff Mills naktimis negali užmigti dėl to, kad jo nėra TOP 40, o Ricky Stone yra. Ir neabejoju, kad jei vienu metu vyktų du vakarėliai, kurių pirmajame grotų Jeff Mills ar Laurent Garnier, o antrajame - Ricky Stone ar Christopher Lawrence, daugelis rinktųsi pirmąjį. Jei ką, Ricky man tikrai patinka, jis mielas vaikinas, tik truputį išprotėjęs!

Jau ir pats paminėjai, kad pastaruoju metu studijoje lankaisi retokai - būtent apie tai ir norėjau pasikalbėti. Kada grįši?

Pripažįstu, pastaruoju metu esu tylokas. Pernai (2007-aisiais) pagaminau keturis remiksus, dar prieš metus - ga vieną. Manau, pagrindinė priežastis - tai, kad prieš dvejus su pusę metų susitikau savo merginą, ir su ja praleidžiu be galo daug laiko. Skamba kvailokai, bet tai - tikra tiesa. Ji persikėlė į Angliją, taigi ieškojome namo Londone ir taip toliau. Buitiniai dalykai, užimantys daug laiko.

Daug daugiau vertės ir svarbos įžvelgiu asmeniniame savo gyvenime, nei karjeroje. Jei tam, kad tapčiau itin sėkmingu atlikėju, turėčiau paaukoti draugus ir šeimą, laimingas nebūčiau. Žinoma, esmė - surasti tą balansą tarp dviejų svarbių dalykų.

Namo paieškos, pirkimas, kraustymasis, remontas ir didžėjavimas kiekvieną savaitgalį laiko sėdėti studijoje man nepaliko visai. Tačiau dabar, kai įsikūrėm ir susitvarkėm, galiu vėl pabūti kūrybiškas. Tiesa, neprievartausiu savęs - pažiūrėsiu, kas natūraliai pavyks.

Remiksai ar asmeninė produkcija?

Noriu kurti savo muziką! Kaip jau sakiau, pastaruosius dvejus metus jei ką ir kūriau, tai remiksus. Dabar noriu savo kūrinių. Iš esmės turiu pabaigti daug nepradėtų darbų, kuriuos esu apleidęs. O tam irgi reikia laiko.

Dar viena motyvacijos kurti stokos priežastis - pokyčiai visoje šokių muzikos industrijoje. Kai prieš keletą metų leisdavau įrašus "Renaissance", "Bedrock", ar "Yoshitoshi", viskas buvo kitaip. Esmė buvo vinilas, o jo išleidimas tapdavo šiokiu tokiu apdovanojimu. Ne finansiniu, bet ta prasme, kad jei jau išleidavai plokštelę, tai reikšdavo, kad tavo muzika bent šio to verta.

O dabar pažiūrim kad ir į "Beatport". Ten daug nuostabių dalykų, bet norėdamas juos atrasti turi "prasikošti" per labai daug vienkartinės muzikos. Tai nuvertino visą įrašinėjimo procesą, jis nebe toks jaudinantis, kaip anksčiau. Pavyzdžiu, išleidžia prodiuserio, kurį aš tikrai mėgstu, remiksą. Tik skaitmeniniu pavidalu! Manęs tai visai nedomina. Jei jau noriu kažką išleisti, noriu galėti tai parodyti mamai ir pasakyti "Tai mano įrašas". O kaip aš jai parodysiu mp3 bylą ekrane? Tai ne tas pats. Taigi dalis mano įkvėpimo dingo dėl to, kad aš nemėgstu taip greitai judėti kartu su laiku, cha cha.

Ar vis dar rengi savo asmenines "Dig Deeper" naktis?

Aišku! Ten pat, kur visada, bet kraustysiuos ir į daugiau vietų. Mančesteryje bus po kelių mėnesių, Londone taip pat noriu naujas vietas išbandyti. Kita vyks "Ministry of Sound".

Noriu jas rengti ir kitose šalyse - netrukus vyksiu į "Winter Music Conference", tai bus ir Majamyje. Norėčiau turėti sąrašą vietų, kuriose galiu rengti "Dig Deeper". Iš dalies dėl to, kad daugelyje šalių, į kurias vykstu groti, apšildantieji didžėjai yra tragiškai blogi. Labai nesmagu atvykti į klubą ir nieko negalėti padaryti, nes... viskas jau padaryta. Didžėjus prieš tave sugrojo visą "Beatport" topą, energijos lygis užkeltas, o klubas dar net ne pilnas! Tad ieškodamas "Dig Deeper" vietų bandau būti tikras, kad galiu dirbti tą darbą, už kurį man moka, o ne tiesiog atgroti trisdešimt kūrinių ir eiti namo.

Kokio ilgio tavo setai tų naktų metu?


Labai įvairiai. Groju nuo klubo atidarymo iki uždarymo. Bent jau penkias valandas. Londone - aštuonias, Tokijuje - septynias, Monrealyje - dešmt ar net dvylika. Priklauso nuo klubų darbo laiko.

O kaip tau patiko Kasčio Torrau apšildymas vakar?

Jis buvo labai geras, praktiškai idealus! Tikrai mane nustebino. Buvo malonu, buvo geras tempas, ne per greitai, pakankamai giliai, bet drauge ir minią žadinančiai. Malonu sutikti žmones, kurie sugeba išlaikyti gerą lygį nesusprogdindami klubo. Dažniausiai atėjęs į klubą anksti išgirsti naują Radio Slave ar Dubfire remiksą, o šokių aikštelėje dar nieko nėra. Nematau tam tikslo.

Jau beveik vėluojam į "Exit", tai gal pabaigai papasakok istoriją, kai labai pavėlavai į gigą Ukrainoje.

Pavėlavęs esu ne kartą. Retai tai atsitinka dėl to, kad pramiegi - dažniausiai kaltos oro linijos. Taip malonu jas kaltinti - vis tiek visi nekenčiam.

Taigi praėjusią vasarą nuo antros iki ketvirtos ryto turėjau groti "Global Gathering" festivalyje Ukrainoje. Skridau iš Ibicos, iš pradžių - į Barseloną, kur turėjau persėsti į kitą lėktuvą. Nusileidęs sužinojau, kad mano skrydis atidėtas 12 valandų! Apskaičiavau, kad jei lauksiu, į festivalį nusigausiu tik penktą ryto. Paskambinau organizatoriams paklausti, ar verta vykti, ir jie pasakė, kad privalau, nes žmonės manęs laukia.

Dvylika valandų sėdėjau Barselonos oro uoste, per tą laiką suvalgiau dvylika sumuštinių su kumpiu ir sūriu. Atskridau į Kijevą, dvi valandas važiavom į festivalį, ir galiausiai spėjau sugroti net tris kūrinius! Manau, butelių nemėtė tik todėl, kad jiems buvo pranešta, jog įstrigau Barselonoje. Jaučiausi ypatingai prastai - Ibicoje prieš tai beveik nemiegojau, na, tai visiems didžėjams nutinka bent kartą per vasarą. Sunkus ir ilgas nuotykis, bet tikrai geras patyrimas. Trumpiausias setas mano gyvenime ir ilgiausia kelionė iki jo!
Daina D., 2009 Spalio 21, 12:38

Komentarai

  • Wiliux D
    Wiliux D @ 2009 Spalio 26, 07:39

    Supratau ką norėjai pasakyt.

    0  0
  • Artiomas Knyspelis
    Artiomas Knyspelis @ 2009 Spalio 24, 05:47

    Daugiau nieko nepridursi :)

    0  0
  • Roknahous
    Roknahous @ 2009 Spalio 23, 07:22

    Wiliux, atsiprasau kad taip tave užgavau, nesitikėjau kad taip jautriai sureaguosi... Komercija. Elemetarus paaiškinimas : kai kuri tai, kas visiems patinka, t.y. kuri ne tam, kad parodytum kaip tu pats jauti muzikos spalvas, kuri ne tam, kad atliktum savotišką švietėjišką veiklą žmonių protams ir sieloms, o kad kuo daugiau nupirktų tavo įrašų, kuo daugiau pagrotų jų per radiją, kad tavo vardas būtų populiariausiųjų klubų populiariausiųjų didžėjų grojaraščiuose, kitaip tarint lendi į subinę plačiosioms masėms, uostai pigų jų gariūnską subinių aromatą, kad pats galėtum brangiau kvepėti. Tendencija yra tokia - kai prodiuseris sulaukia komercinio pasisekimo, jo būsimų kūrinių kokybė prastėja iki begalybės, nes pasireiškia prisitaikėliškumo sindromas, kai kuriama tam, kad dar labiau įtiktum daugumai. Pažiurekime kad ir į Ričį Hotiną ar Sveną Vatą.Yra ir išimčių - jos tik patvirtina taisyklę.

    0  0
  • *Melis*
    *Melis* @ 2009 Spalio 23, 12:39

    Vau, tikrai saunus interviu :)

    0  0
  • Nr. 1051
    Nr. 1051 @ 2009 Spalio 23, 11:45

    geriau ir nepasakysi apie tuos pseudo undergraunderius

    0  0
  • Jesse Pinkman
    Jesse Pinkman @ 2009 Spalio 23, 10:48

    Wiliux D

    +10

    0  0
  • Wiliux D
    Wiliux D @ 2009 Spalio 23, 07:33

    p .s. superinis intervas, ačiū.

    0  0
  • Wiliux D
    Wiliux D @ 2009 Spalio 23, 07:31

    Roknahaus - Tu su savo ta komercija vs underground 2009 beviltiškai juokingai atrodai...

    Ryralio:


    "Kalbėdami apie "underground" ir "komerciją" turėtume aiškiai apsibrėžti sąvokas. Tai labai slidūs terminai, skirtingų žmonių suvokiami skirtingai. Jei kalbame apie muzikini stilių ar konkretų atlikėją/projektą, mano manymu, karjerai yra du keliai. Arba projektas lieka "underground" ir miršta niekieno taip ir neišgirstas (galbut jis nebuvo idomus ar novatoriškas?!). Arba išpopuliarėja, tampa "komerciniu" ir atlieka savo funkciją - būna išgirstas ir įvertintas. Jei muzikinis produktas yra įdomus, originalus ar galų gale patrauklus, nematau jokios bėdos jei jį ims klausyti ne dvidešimt du žmones, o du milijonai. Tuo netgi reiktų pasidžiaugti!

    Tačiau labai dažnai įvykus lužiui, muzikiniam produktui tapus klausomu ir girdimu, "underground" vartotojai jo išsižada. Išsižada tik det to, kad muzika nebedaro jų išskirtiniais "underground" kultūros vartotojais. Mano manymu, tai labiau apgailėtina nei būti tuo pižonu, kuris klauso naujai išpopuliarėjusį produktą tik dėl to, kad jis naujas. Ši formulė labai tinka ir Lietuvos vakarėlių lankytojams..."

    Visi tie Jūsų dub'ai, deep techai, dubstepai ir kita pjaukšt maukšt yra tokia pati komercija galų gale. Jei atknisat kokį prodiuserį kuris padarė gerą darbą, tačiau kol kas nežinomas tai nieko nereiškia.

    Gabalo nuoširdumas kaip tu sakai beje, kaip tik gali įtakot puikius jo pardavimus.

    0  0
  • tombabak
    tombabak @ 2009 Spalio 23, 03:44

    patiko interviu ir dar labiau patiko kaip raima ji isverte:)

    0  0
  • Roknahous
    Roknahous @ 2009 Spalio 22, 01:59

    Pritariu Beach Boy- ten kur komercija, nei gelmes, nei nuosirdumo nebelieka.

    0  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.