Registruotis | 
Dabar naršo: 1 vartotojas ir 180 svečių
Temos


XII-asis Mėnuo Juodaragis

Praėjus veik dviem savaitėms, aišku, aš tiksliai neatsiminsiu, kelintą valandą ir kiek minučių mes palikome kempingą bei per tamsą brovėmės prie Šiaurinės scenos. Neprisiminsiu ir ore tvyrojusios drėgmės, su kiekvienu atodūsiu kūną galbūt paliekančio garo, žibančių tamsoje drėgnų blizgučių - šaudančių link po ąžuolu stūksančios scenos - ir tikslaus šviesos žalsvumo. Bet, kad antrą valandą nakties Šiaurinės scenos ramybėje buvau viso to apsuptas - tikrai prisimenu.

Sunkus penktadienio rytas, darbas iki šešių, šašlykinės paieškos, truputėlis šopingo, kolegų surinkimas - ir Vilniaus svečių kiekis penkiais žmonėmis sumažėjo tik po devynių vakaro. Kai pasiekiam Zaraso ežero salą, kurioje vyksta MJR festivalis, Donis, kurį norėjosi išgirsti, jau yra seniai pabaigęs, o iš už medžių jau girdisi malonūs "Dandelion Wine" kūrinių motyvai. Lyg ir norėtųsi išgirsti šiuos brolio išliaupsintus, mano mėgiamo viduramžių skamesio įtakotus atlikėjus, bet vietos palapinei paieškos ir pastarosios ponios dėmesio poreikio tenkinimas iš palapinių miestelio išleidžia tik bebaigiant groti kitiems iš headliner'ių - "Of the Wand and the Moon". Tolumoje jie aidi gana galingai, bet netrukus viskas nutyla - mėnulio burtininkų kompanijos iš arti taip ir nepamatome.

Tačiau pernelyg nenusimenu - kaip galėtų sakyti anglai, my party is just beginning. Pabaiga yra pradžia - filosofiškai skambančia fraze sužaidžia organizatoriai, ir veiksmui Pušų scenoje garmant į pražūtį su žiauria McKaro smurto istorija, Šiaurėje po ąžuolu gimsta nauja scena. Mažytė ir netvirta, bet tokie naujagimiai ir turi būti (šioje vietoje ir turėjote rasti priekin perkeltą, dabar jau pirmąją pastraipą).

Vien iš šios scenos tikiuosi daugiau nei iš viso likusio festivalio, teatleidžia nusidėjusiam elektronščikui visi skaitantys pagonys gyvos muzikos gerbėjai. "Oorchach", kurį praleidęs būčiau rovęsis plaukus, dar tik ruošiasi, o visi praleisti pasirodymai bei spalį menantis oras nublanksta jau per pirmuosius akordus. Leisiu sau išsiduoti, kad kokybiškais lietuviškais produktais laikau tik keletą mūsiškių projektų, o apie "Oorchach" atsiliepiu kaip apie patį patį.

Ir ne be reikalo. Nors niūroka vasaros patirtis parodė, kad laukiamiausieji yra linkę nuvilti, penktadienio naktį taisyklė negalioja - apsvaigęs sklendžiu ritualinėje ekstazėje, linguoju pagal purvinus ritmus, treškančias pasakas ir miško būtybių apsireiškimų nuotrupas. Alsuoju sekdamas švogždžiantį bangavimą, alsuoju su kiekvienu odės pagonybei akordu, alsuoju krečiamas šiurpo, o nakties burtams pasibaigus, įtampos surakinta krūtine atsilošiu į mylimosios petį ir pareiškiu, kad geresnio nebepamatysime nieko.

Popo, besislepiantis už projekto senoviniu pavadinimu, supažindina mus su naujais gabalais, tuo pačiu panašiais į ankstesnius, bet nuo antrojo albumo besiskiriančiais taip pat kaip šis - nuo pirmojo. Lyg ir tas pats "Oorchach", ta pati hipnozė, tas pats purvas, ta pati sunki elektronika permaišyta archajišku skambesiu, bet ir taip pat nauja bei įdomu.

Kol d.n.s. ruošiasi, patraukiam pasivaikščioti link pušų, tikėdamiesi išgirsti McKaro kūrybos, bet atėję teišgirstame paskutinius akordus ir stebime išnešiojamą techniką. Taip pat baigė savo setą slėnyje ir vienintelis rimtas festivalio didžėjus - Daimon. Gaila, kad šių atlikėjų laikai dubliavosi su Oorchach. Galiausiai grįžus Šiaurinėn scenon laukia panaši lemtis - d.n.s. taipogi pakuojasi daiktus. Jį keičia Shnaresys, kuris pateisina savo pavadinimą su kaupu - šnarėdamas tyliau nei vietinio ąžuolo lapai jis paskęsta tolumoje vykstančios diskotekos aiduose. Diskoteka, beje, pagonis, metalistus ir maištingus "nepriklausau jokiai srovei" lepinana "The Prodigy" kūryba. Galiausiai patys savo negirdimumą suvokę Shnaresio vaikinai prabyla apie drone, informuoja, kad tuoj parodys, kaip jis daromas ir pradėję jį groti, išaiškėja, suvokia stilių visai kitaip nei mane kadaise sužavėję "Troum".

Shnaresys apleidžia sceną ir jon užlipa kitas iš kokybiškųjų - Laurynas, besislepiantis po keletu "Girnų giesmių". Lėta monotoniška ir ambientiška pradžia bei veik nepastebimi pokyčiai mena kitus Lauryno pasirodymus, kurie buvo netgi labai verti dėmesio, tad kupinas apmaudo kovoju su besimerkiančiom akim, ir jom pralaimėjęs, pasirodymo iki galo neišklausęs, patraukiu link poniškos palapinės, kurioje laukia patogus čiužinys, pora pagalvių ir kaldra. Pirmąkart per vasaros šėlsmus išsimiegu šiltai ir patogiai.

Orų prognozė skelbė, kad šeštadienį yra dvidešimties procentų tikimybė, kad lis. Kiaulystės dėsnis suveikia - lyja. Tačiau prieš tai spėjam apsalti nuo skanių ant grotelių keptų kepsnelių, pasivaikščioti po salą, paviešėti amatų kieme ir lietui morališkai pasiruošti. Pastarasis bangomis siautėja nuo popietės ir nepasiduoda iki vėlaus vakaro. Nepaisydamas jo nusprendžiu, kad negaliu praleisti popietinio dūdmaišių susipūtimo po ąžuolu - pernai metais vieta mane sužavėjo, o dūdmaišiai visuomet kėlė simpatijas.

Tačiau prie ąžuolo terandu keletą panikuojančių užsieniečių su muzikos instrumentais, besiskundžiančių, kad neranda žmogaus su jų mašinos rakteliais. Greitai jų panika tampa paprasta šlapia neviltimi. Tuo tarpu prie ąžuolo giesmes gieda nerūdijančio plieno latviai - vaizdas įkvepiantis, bet miestietiškas cukrus pradeda tirpti, tad su neviltyje ir lietuje skendinčiais užsieniečiais traukiu link kempingo. Džiaunu kelnes ir einu snausti. Fail, kaip sako modernus interneto jaunimas.

Amatų kiemely prie pusės prekystalių nė su kirviu neprasibrautum, tad apie šešias, nužiūrėjęs vietines minias, keliauju pušų scenos linkui. Joje groja "Delchia". Brolis įtikinėja, kad jie taipogi groja drone, bet trys skirtingi stiliai (šiandieninis, penktadieninis ir girdėtas "Nordic Audio Modern") su vienu pavadinimu verčia mano galvą svaigti. Šiaip ar taip delchiškam stiliaus variantui trūksta dvasios ir idėjos, nors muzikantai atrodo įdėję į pasirodymą visą širdį. "Delchią" keičia "Karas".

Ir "Karas" pakeičia ją su trenksmu. Du veikėjai - kiekvieno kryžiuočio baisiausi košmarai - paleidžia sintetinį ritmą, tuo papiktindami ne vieną tikrąjį metalo gerbėją, riaumoja, lyg kuklią auditoriją mūšiui įkvėpt ketindami, ir drožia prakaituotais pirštais gitaras, nors šios pastangos vargiai girdisi. Apsirėdę žvėrių kailiais, išsidažę veidus, mosuojantys gitarom, sukantys plaukus ir rėkiantys galingą "arrrrrrrrraaaaaaaRRRRRAAAAARrrrrrwwwwwaaaaaawwwrrRRRRRR", "Karo" vaikinai tiesiog įkvepia siautėti - nedrįstu vertinti jų pasirodymo kokybės, tačiau jis įtikina ir įsimena. Nesu raw black gerbėjas, kaip ir nėra vienas šalimais stovinčių draugų, tačiau su juo po pasirodymo linksmai šypsomės ir kartojam, "kad čia buvo geras".

Po "Karo" einame pasiklausyti Rasos Basom. Basom tai basom - muzikai taip pat aprėdėlių trūksta. Prikibti lyg ir nėra prie ko, bet kompozicijos skamba nuobodokai, net kiek neišvystytai. Stilistika lyg ir mėgiama, bet skambesys nekabina. Vėl grįžtam prie pušų, kur siautėja "Andaja" - visos metalo atmainos - ne mano kompetencija, bet "Andaja" kelia panašų įspūdį kaip ir Rasa. Lyg ir stipru, lyg ir dar kas, bet trūksta galios, dermės ir užkabinančių sąskambių.

Sustiprėjęs lietus nuveja atgal prie palapinės, o drėgnos kelnių klešnės primena dienos nuotykius, tad praleidžiu "Tylos Labanoro" su R. Povilioniene. Apie jųjų pasirodymą brolis atsiliepia kaip apie vieną geriausių festivalyje. Lietui truputėlį aprimus keletą vertų dėmesio pasirodymų praleidžiu besiblaškydamas, beužkandžiaudamas, begurkšnodamas ir bebandydamas siautėti. Nuo lietaus saugantis celofaninis lietpaltis baigia sudriksti, tačiau iš draugu gaunu naują - storesnį ir geresni, tad prie muzikos grįžtu pasiruošęs iškęsti ir blogiausią, ką gali pasiūlyti vietiniai debesys.

Prieš pat "Vilkdujos" pasirodymo pradžią lietus staiga sustiprėja ir merkia net stovint po medžiu. Čiupinėju naująjį apsiausta ir piktdžiugiškai šypsau, kol vilkdujiečiai pasiruošia ir drioksteli pirmuosius akordus. Jei to paties Popo projektas "Oorchach" buvo itin stiprus nuo pat pradžių, tai Vilkduja turėjo kur tobulėti, ir velnioniškai džiugu, kad tas tobulėjimas matosi. Nepaisant dėl drėgmės atsijungusio sintezatoriaus, pasirodymas lieka velniškai stiprus - kietesni nei praeituose koncertuose girdėti ritmai, žinomi kūriniai su pakeistom instrumentuotėm ir purviname triukšme skęstantis didingas kabaretiškas vokalas. Taip gerai "Vilkduja" dar nėra skambėjusi - su manim sutinka ir džiugiai linksintys aplinkiniai. Pasibaigus pasirodymui aprimsta ir lietus.

"Wejdo" pasirodymas tapo įdomus vien jau dėl to, kad pasirodymo metu "Wejdo" scenoje nebuvo. Iš pradžių galvojau, kad dabar pertrauka, skirta aparatūrai susinešiot. Kai ji užsitęsė - kad "Wejdas" negalėjo atvykti ir jo grojimas iš kur nors transliuojamas gyvai. Galiausiai, neseniai vienam bloge perskaičiau, kad "Wejdas" pasirodymo metu klaidžiojo po salą, kur įrašinėjo įvairiausius garsus, aidėjusius scenoje. Nieko ypatingo, bet visgi skambesys neblogas, o procesas įdomus.

O tada atėjo išgirto ir išliaupsinto, daugelio geriausio lietuviško albumo autoriumi tituluojamo Driezho eilė. Tiesą sakant, niekada nesižavėjau jo muzika - Driezho pasirodymai man visad atrodė nenuoseklūs ir kapoti, skambesys pasenęs ir atgyvenęs, idėjos prastokos, o jų įgyvendinimas - silpnas. Nesu prieš jį nusiteikęs - jis galbūt labai fainas ir malonus bičas, bet jo muzikai, juolab kaipo tokiai liaupsinamai, kritikos turiu daug. Panašus į ankstesniuosius buvo ir šis pasirodymas - pernelyg stiprus ir intensyvus ritmas, su juo kontrastuojančios melodingos senoviško tranzo melodijos ir neblogai skambantys nemelodingi, bet gerai suderinti vokalai. Tačiau šių kuriamą atmosferą numuša visa kita, ir išklausęs keleto gabalų nusprendžiu, kad man jau užteks. Publika taip nemano, reaguoja gan audringai ir išeidinėdamas girdžiu daug teigiamų įspūdžių.

Ryte su kompanija nusprendžiame pirmiausiai susipakuoti, pavalgyti ir tik tada eiti blaškytis, tačiau mašinon įdėjus paskutinę tašę pradeda krapnoti, o kai išsigandę būsimo lietaus išvažiuojame - ir stipriau lyti. Taip lieku neišgirdęs kitų festivalio pažibų - Irfan.

Muzikinė festivalio pusė buvo kur kas silpnesnė nei pernykščiame MJR - visi stipriausi pasirodymai buvo lietuvių, užsieniečiai labiau nesudomino nė vieni, o ir pernykštės stilių įvairovės pasigedau. Kitą vertus itin guodė stiprus lietuviškos elektronikos desantas, su pačiais pačiais atlikėjais ir pasirodymais - kitąkart norėtųsi išvysti tokį pat, tik dar ir kad panašių atlikėjų laikai nesidubliuotų. O kad tokiam festivalyje norisi gerti ne tik tauro alų ar sidrą, bet ir stipresnius gėrimus, jau minėjau ir pereitą kartą - galėtų sekančiais metais organizatoriai pasekti kitų pavyzdžiais ir gėrimus plastmasinėje taroje toleruoti. Tačiau nepaisant lietaus, vėsos ir drėgmės, bei ne gamtos sukeltų trūkumų MJR jau antrą vasarą iš eilės liko smagiausiu ir jaukiausiu festivaliu, nukonkuravusiu lenkų pasididžiavimus "Heineken" ar "Audioriver" bei kitas lietuviškas šventes.

Nuotraukos Pjano, galerija čia.

Sv. Velnias, 2009 Rugsėjo 16, 09:48

Komentarai

  • BaGGi
    BaGGi @ 2009 Rugsėjo 17, 01:56

    visa apzvalga parasyta taip, tarsi blogesnio festo Velnio akys dar nera maciusios, o paskutiniam sakiny paaiskeja, kad ne viena rengini sis nukonkuravo. keista logika...

    0  0
  • Sv. Velnias
    Sv. Velnias @ 2009 Rugsėjo 16, 09:30

    Mayra, kazkaip labai siaurai ziuri. Maciau ir daugiau pasirodymu - ispudzio nepaliko, neuzsibuvau ir komentuoti ka pernelyg apie juos neturiu. O ir siaip maloniau koncentruotis i pozityva, nei kritika. Siemet vaziavau cia praktiskai del dvieju - elektronikos ir paties festivalio bei jo nuotaikos. Tad pamaciau praktiskai viska, del ko atvaziavau (apart Donio) - is festivalio pamatymo duociau sau 9/10.

    Galu gale "puikus" yra subjektyvus zodis. Vieniems puiku yra Driezhas, tau - OTWATM, o man - Oorchach. Kiek skaiciau flashu, pastarajam projektui padoresnio demesio neskyre niekas, ir nors esu jo dids fanas, nepuolu putotis "kaip jus nieksai apraset Aiste, o neapraset Oorchach". Kiekvienas raso apie tai, kas jam idomu ir ka jis supranta. Ar ne?

    Beje del Karo, headlinerius apraso siaip ar taip beveik visi, o naujesniems ir dar lietuviu projektams retokai kas skiria demesio. Uzmaciau, paliko ispudi, kodel gi nepadarius gero darbo ir neaprasius?

    Taika.

    0  0
  • Mayra
    Mayra @ 2009 Rugsėjo 15, 11:58

    keista,kad straipsnį apie festivalį rašo žmogus,matęs jo tik kokį 10adalį... kažkodėl komentuojami tokie kaip "karas",nors praleistas puikus OTWATM pasirodymas ir pan. Matyt autoriui reikėtų nuosekliau viską daryti... ir sakyčiau,gan nevėkšliška taip apmaudžiai praleisti tiek gerų pasirodymų. bet turbūt geriau šiltai pamiegoti palapinėje...?

    0  0
  • dessmih
    dessmih @ 2009 Rugsėjo 15, 06:12

    super

    0  0
  • kityy
    kityy @ 2009 Rugsėjo 15, 04:43

    Tokiku jau pats skirstymas i popsa ir (ne)popsa yra popsas :)))

    0  0
  • Tokiku
    Tokiku @ 2009 Rugsėjo 15, 12:50

    Buvo nuostabus festas :) cia jums nenuvalkiota Tundra kuri tampa tik pop kulturos simboliu

    0  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.