Registruotis | 
Dabar naršo: 0 vartotojų ir 103 svečiai
Temos


„King Unique“: „Groti dviese lengviau – ir pagroji, ir dar lieka laiko pasilinksminti“

Labai labai seniai, pernai, gruodžio 8-ąją "Exit" metų šokius užtaisė nebe pirmą kartą mūsuose viešėjęs duetas "King Unique". Ant sofutės pokalbiui sugulėm dar prieš diskoteką (protingas sprendimas), o klausimus su purvinų decks'n'efx meistrais iš Anglijos dalinomės draugiškai - iš pradžių Matt Thomas, tada Matthew Roberts. O po to buvo... kaip jau sakiau, metų šokiai! Atsiminimai neišblėso iki šiandien, o, turint omeny, kad kovą duetas žada grįžti vėl (vietoj WMC), apsimeskim, kad šis interviu visai nevėluoja. Kita vertus, kalbėjom apie labai visaapimančius dalykus...

Kas naujausio?

Matt Thomas: Na, neseniai paleidom singlą "Yohkoh", ir tai pirmasis mūsų leidinys per kokius metus. Jam sekasi, atrodo, tikrai gerai - reakcijų ir gerų atsiliepimų, ypač spaudoje, sulaukiam iš viso pasaulio. Drauge su originalia versija išleidom ir visą krūvą remiksų, kuriuos pagamino mūsų draugai. Visos versijos pasirodė tikrai puikios! Paprastai, kai lauki, kol kas nors remiksuos tavo kūrinį, niekada nežinai, ką gausi, nes net ir puikiausiems muzikantams pasitaiko blogų dienų. Šįkart visiems pasitaikė tikrai gera diena, taigi turim puikų "Yohkoh" paketą! Visi remiksai tikrai skirtingi, netgi patys dar vieną versiją susukom.

Taigi tuo ir gyvenam pastaruoju metu. Smagu vėl išleisti įrašą, vėl kurti muziką nes pastaruosius metus daug keliavom ir mažai dirbom studijoj.

Leono Robertso versija mano mėgstamiausia!

M.T.: Tikrai? Ar dėl to, kad jis su tavim susipažino prieš dvi savaites ir tau sumokėjo? Ne? Tada geras! Vadinasi, šiandien šia iškilia proga pagrosim nuostabų, klasikinį, praktiškai deimantu tapusį Leono kūrinį. Vien dėl to, kad sukūrė mums tokį gerą remiksą.

Valio. Šiaip man visada atrodė, kad jūs patys - labiau remiksuotojai, negu "savo" kūrinių kūrėjai. Ar aš teisi, ar mano regėjimas tikrai blogas?

M.T.:
Tu visiškai teisi. Mes visuomet daugiau remiksuojam, nei kuriam, nes šiame versle esam tiesiog netalentingi kvailiai... Hahaha!

Ne, iš tiesų tai mums ir labai patinka, ir visai sekasi remiksuoti. Manau, jei nuolat dirbi tik su savo produkcija, tai tampa tarsi pokalbiais su tuo pačiu žmogumi. Įsivaizduok, penkerius metus dirbi biure ir su kolega jau esate peršnekėję vienas kito mėgstamiausius filmus, šunis, vaikus, žmonas... Labai nuobodu. O kai remiksuoji, pasikvieti į pokalbį daugiau žmonių, jie atsineša savo idėjų, taip smagiau dirbti. Taigi mums remiksuoti buvo labai smagu, bet šiuo metu jaučiam būtinybę pabūti nuobodžiais pašnekovais, pasikalbėti su savimi ir išleisti daug "King Unique" muzikos.

Ar tai reiškia, kad galima pradėti laukti albumo?

M.T.:
Kad gal ne, nes mes nedarom albumų. Manau, albumai - senas konceptas, atkeliavęs iš roko muzikos. Muzikantai parašydavo 15 kūrinių, atrinkdavo tris geriausius, reklamuosiančius albumą kaip singlai, ir išleisdavo... tada keliaudavo koncertuoti... Ir tas konceptas roko muzikoje labai tiko, nes ji nebuvo tokia staigiai besikeičianti, kaip šiandien šokių muzika. Ši gi keičiasi kas mėnesį. Jei kurdamas šokių muziką nusprendi leisti albumą ir prisėdi ramiai sukurti 12 kūrinių, kai baigi, pusė jų jau būna morališkai pasenę. Šokių muzika apskritai nesutverta tokiai formai, kaip albumas - daug patogiau tiesiog leisti singlus. Aišku, jei nori, gali nueiti į "iTunes", susidėti pastaruosius relyzus, ir bus tau albumas.

Ar tu bandai pasakyti, kad šokių muzika - ne tokia jau ir vertinga?

M.T.:
Khmmm, na, taip, ji tikrai nėra tokia jau vertinga! Juk yra greito vartojimo maistas, televizoriai, muzika... Aišku, kartais atsiranda savo srities genijų, išrandančių stebuklingą vienkartinį televizorių ar magišką mėsainį, nors jam paruošti vis tiek reikia trijų minučių. Su šokių muzika - tas pats. Tu GALI sukurti genialų kūrinį, bet jis nepakeis fakto, jog tai - tiesiog šokių muzika. Tai ne Bethoveno "Penktoji silfonija". Po trijų šimtų metų žmonės neiškas tavo plokštelės ir nesigėrės boso linija ar kick'u. Tai greito vartojimo muzika.

Tiesa, antroje XX amžiaus pusėje muzika buvo įgavusi išliekamąją vertę, kaip niekad iki tol istorijoje. Iki tol būdavo "pagroju gitara, einu valgyti", ir, atrodo, po truputį prie to grįžtame. O prieš keliasdešimt metų atsitiko taip, kad muzika ėmė virsti jachtomis, šlove, pinigais... Nemanau, kad tai tęsis dar ilgai. Juk tai tik muzika, ji truka 5 ar 6 minutes ir... baigiasi.

Kalbi kažkaip pesimistiškai...

M.T.: Ne, man tai patinka! Nemanau, kad daiktai kuriami būti amžinais. Neįdomu prie kažko prisirišti ir pasižadėti amžiams. Juk gyvenimas - tai nuolatinė naujų įdomių dalykų kaskada, tad kokia prasmė išsirinkti tris geriausius ir nesiskirti su jais iki mirties?

Ar, tokiu atveju, didžėjus yra tik kažkoks nerimtas vyrukas?

M.T.:
O va ir ne! Manau, didžėjus tuos greit prabėgančius momentus sukabina ir paverčia ilgesniu potyriu, kuris tarsi apibrėžia tam tikrą laiko momentą. Anksčiau, tik atsiradus profesijai, didžėjai savo setus grodavo mėnesių mėnesius, dabar gi "karšti" įrašai pasikeičia daug greičiau. Taigi dabar būti didžėjumi - daug didesnis iššūkis ir sudėtingas procesas. Nesakau, kad tai meno forma - anaiptol, juk ką tik kalbėjau apie greito vartojimo muziką, koks čia gali būti menas. Tai tiesiog protingas procesas, kurio metu sulipdai dalykus ir paverti juos kažkuo labai gražaus. Tuomet viskas dingsta ir prasideda iš naujo. Sakyčiau, didžėjus - kaip virėjas. Juk šis, pagaminęs patiekalą, neliepia jo sušaldyti amžiams. Jis tiesiog ima produktus ir gamina tai paelją, tai karį... Didžėjavimas - kaip kulinarija, kiekvieną savaitę nauji ingriedientai ir nauji... patiekalai. Hahaha!

Matau, kad tai gali tęstis amžinai. Bet jei dabar nepereisiu prie Matthew, "Exit" šiąnakt tvyros tyla.

M.T.:
Tai apie kario muziką pakalbėsim vėliau.

Matthew, kaip gyvena jūsų šokių naktis "Curfew"?

Matthew Roberts:
Tai kad ji... baigėsi. Užsiėmėm "Curfew" šokiais pusantrų metų, o vieta, kurioje jie vyko - tikrai didelė, ir pastaruoju metu nelabai užsipildydavo. Taigi tiesiog nustojom. Ateityje planuojam neapsiriboti vienu klubu, taigi turėtų būti įvairiau ir paprasčiau. Dabar labiau koncentruojamės į leiblo "Curfew" sėkmę, artimiausiu metu išleisim nemažai muzikos. Kai susitvarkysim leidybinėj sferoj, grįšim į diskotekinę.

Kokiose šalyse mėgsti groti?

M.R.:
Japonijoje visada gerai. Tokijus visiškai rauna stogą, kiekvieną kartą ten nuvykus atrodo, kad patekau į Mėnulį. Jie visiškai išprotėję. Kai sedi oro uoste laukdamas lėktuvo namo, visada susimąstai, kaip labai ten viskas crazy. Kas dar? Budapeštas, Argentina... Be to, visada gerai groti ten, iš kur namai arti, pavyzdžiui, čia, Lietuvoje. Nes atgal greit parskrendam - nekenčiu ilgų skrydžių. Šiaip gerai visur, tik ne Jungtinėje Karalystėje.

M.T.:
Ha ha ha!

Kąą? Kodėl nemėgsti JK?

M.R.: Tai kad ten... kažkaip... liūdna. Klubinė scena labai sena, visi pavargę... Ha ha!

Mūsų klubinės scenos pikas buvo 1997-aisiais - 2002-aisiais, o daugelis dabartinių "klubinio" amžiaus žmonių tada dar po stalu vaikščiojo. Jiems neįdomu, geriau festivaliai, visokios emo ir rock grupės. Šiandien britų klubinis pasaulis nė iš tolo neprilygsta prieš kelerius metus virusiam, taigi todėl ir gerai visur, tik ne namie.

Tai kodėl nesikraustai kur nors?

M.R.:
Na, nes turiu žmoną ir du vaikus... gyvenam tam pačiam miestely, kuriame gimiau, ir greičiausiai visada ten gyvensime. Mano mentalitetas ne kraustymuisi - gyvenu ten, kur gyvenu...

Jau gavau nerimaujančią žinutę iš "Exit", taigi turim baigti. Paskutinis klausimas - apie grojimą duete ir atskirai. Pliusai, minusai, istorijos?


M.R.:
Nelengvas klausimas! Bendrai kalbant, manau, bent 90 proc. mūsų gigų grojam kartu. Tai mums tiesiog normalu... pastaraisiais metais, tiesa, dėl įvairių priežasčių daugiau grojam atskirai, bet dviese visada smagiau. Ir lengviau. Ateini į klubą ir gali ne tik padirbti, tai yra pagroti, bet ir išgerti, pašokti. Kita vertus, vienam didžėjauti kartais irgi į naudą - susikaupi, rimtai pažiūri į grojimą, ha ha...

M.T.:
Man irgi patinka ir taip, ir taip. Tiesa, anksčiau mūsų pora buvo truputį kitokia, nei dabar, ir kitokia, nei tuomet buvo įprasta. Grodavom ne "back to back", o vienu metu. Tai yra, Matthew užsiimdavo įrašais, o aš išsitraukdavau studijinės įrangos - laptopą, efektų blokų... Tuomet tokie grojimai toli gražu nebuvo standartas, taigi nuolat sulaukdavom keleto interesantų, kurie apsupdavo DJ pultą ir įsmeigdavo akis į laptopą. Turbūt iki tol nebūdavo jo ten matę! Juokingi momentai...

Dabar, vėlgi dėl įvairių priežasčių, dažniau grojam "back to back", aišku, nepamirštam efektų. Tai štai koks išsamus ir techniškas atsakymas į paskutinį klausimą!

---

Pokalbis angliškai
Daina D., 2008 Vasario 04, 06:17

Komentarai

  • Audiofly
    Audiofly @ 2008 Birželio 10, 01:31

    Įdomus interviu.

    0  0
  • Patrakes
    Patrakes @ 2008 Vasario 12, 01:01

    Na, ziuresim kaip jie si sestadieni MoS'e atgros..tikiuosi gero seto=)

    0  0
  • Celsijus
    Celsijus @ 2008 Vasario 11, 03:38

    Interviu idomus,patiko.man tai Yohkoh vienas is geriausiu Kingu gabalu

    0  0
  • Weax
    Weax @ 2008 Vasario 11, 12:19

    Noriu vel juos isgirst!

    0  0
  • Radioman
    Radioman @ 2008 Vasario 11, 08:47

    l.sauniai!!!

    0  0
  • Jake Emerald
    Jake Emerald @ 2008 Vasario 07, 02:48

    Patiko :)

    0  0
  • ...Sim...
    ...Sim... @ 2008 Vasario 06, 11:43

    nice interwiu!!!
    pagalwojau kad visai butu idomu pabendraut su thomasu, tureciau keleta kontraargument minciai "muzika ne menas":) nors jo issakyti pamastymai-cool:)

    0  0
  • Laitas
    Laitas @ 2008 Vasario 06, 10:46

    Matt Thomas megejas pafilosofint ;)
    Matosi atsipalaidave vyrukai!

    0  0
  • カミュ
    カミュ @ 2008 Vasario 05, 09:19

    Jie nerealus. Rauna stoga kaip tornadas:D
    Tikrai mldc King Unique!!!

    0  0
  • moog
    moog @ 2008 Vasario 05, 03:30

    neuzsistume tokei virukai.geras darbas ;)

    0  0
Komentuoti gali tik registruoti, ir neapriboti vartotojai.